Po savaitės prancūzai švęs Bastilijos paėmimo dieną, skirtą paminėti 1789 m. revoliucijos įvykius. Amerikiečiai liepos 4-ąją švenčia dieną, kai 1776 m. 13 britų kolonijų Šiaurės Amerikoje atsisakė pripažinti Jungtinės Karalystės valdžią. Lapkričio 14 dieną, kai 1263 m. Lietuvos karalių Mindaugą bei jo sūnus Ruklį ir Rupeikį nužudė Mindaugo sesers vyras Treniota ir Daumantas, minėti kaip šventę prieš dešimtmetį bandė kairieji anarchistai, bet nesugebėjo įtikinamai iškomunikuoti jos prasmės. O daugiau sukakčių, kada lietuviai būtų nusikratę savo tirono valdžios mes tiesiog neturime.
XIX a. mūsų sukilimai buvo nukreipti prieš Rusijos caro valdžią, inteligentišką diktatorių Antaną Smetoną 1940 m. nuvertė sovietinių okupantų marionetės, 1941 m. birželį lietuviai sukilo prieš sovietinius okupantus. Savą valdžią, kokia ji bebūtų, lietuviai keiksnojo, bet prieš ją sukilti niekada nedrįso.
Baudžiauninkų ir kolūkiečių palikuonys revoliucijų nedaro. Nei prancūziškai kruvinų, nei taikių. Kokį poną ant sprando Dievas davė, tokį ir kenčia, o susikaupusią savo pagiežą nukreipia į tuos, kas labiausiai stengiasi juos išlaisvinti. Ne atsitiktinai varguomenės nekenčiamiausių XX a. pabaigos XXI a. pradžios Lietuvos politikų sąraše ne pirmą dešimtmetį įsitvirtino Nepriklausomybę paskelbusio Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis.
Net ir šiais laisvų rinkimų laikais nuversti tironą gali tik stipri politinė klasė, o liaudis tirpsta iš pasitenkinimo, kai kuris valstybės vadovas su ja pradeda bendrauti lyg botagu mojuojantis tijūnas. Ne atsitiktinai premjero Sauliaus Skvernelio ir sveikatos ministro Aurelijaus Verygos reitingai atsigavo tada, kai per karantiną jie ėmė nurodinėti, kada ir kur galime judėti, po kelis būriuotis, kada užsidėti kaukes, o kada nusiimti. Kuo daugiau draudimų, tuo aiškesnis savo galva nesugebančio gyventi žmogelio gyvenimas. Nes ir taip per daug čia visokių nemūsiškų išmislų – tai pensijų fondą pasirink, tai elektros tiekėją. Ką jau kalbėti apie 30 dešros rūšių miestelio „Aibėje“.
Laisvę ir demokratiją ginantys tikrieji valstybininkai politikoje sudega anksčiau už ciniškus savanaudžius ir absoliučios valdžios siekiančius populistus. Nes jų rinkėjai – klaidų neatleidžianti pilietinė visuomenė. Gražuliams ir skardžiams gerokai lengviau – į kiek skandalų įsipainioja, tik nusipurto, kaip baloje išsivoliojęs šuo, ir vėl atrodo sausi. Jų rinkėjai tiesiog netiki, kad sąžininga politika išvis įmanoma, todėl moralinio vertinimo kartelę nuleidžia iki pat žemės.
Socialinių tinklų epochoje žiniasklaida jau negali atlikti demokratijos sarginio šuns vaidmens ne todėl, kad pati būtų iškeitusį šią misiją į pramogų tiekėjos ir visuomenės linksmintojos. Ji vis dar stengiasi būti kandi, bet politikai išmoko ignoruoti bet kokias jiems nepalankias faktų interpretacijas ir bendrauti tik su tais žurnalistais, kurie jiems neužduoda nepatogių klausimų, bet demaskuoja jų oponentus.
Dešimtis tūkstančių sekėjų vienijančios socialinių tinklų grupės į jas per giliai pasinėrusiam žmogui suteikia iliuziją, kad tik ten jis gauna tikras žinias, kurias slepia ar iškraipo „sisteminė“ žiniasklaida. Kai į sąmokslų teorijų pinkles pakliūva prieš kelis dešimtmečius mokslus baigę ir daugiau savo kritinio mąstymo nelavinę nebrandžios asmenybės, nulipdyti iš jų klusnią rinkėjų masę, padedančią išlikti valdžioje populistams, pakanka propagandos pradžiamokslio.
Prieš porą metų jau rašiau, kad Lietuvos politinės partijos yra didžiausia nacionalinė vertybė. Ir dabar nuomonės nepakeičiau – laisvę ir demokratiją galime įtvirtinti ir apginti nuo liberaliosios demokratijos pagrindus ardančio populizmo tik stiprindami politinių partijų struktūrą. Kai bent 3-4 partijos kiekviename rajone turės po kelis tūkstančius narių vienijančius skyrius, kurie ne tik prikeliami iš komos prieš rinkimus, bet nuolat bendrauja, keičiasi informacija ir skatina savo narių aktyvumą, pagaliau ištrūksime iš užburto rato, kai per kiekvienus Seimo rinkimus rinkėjai lipa vis ant naujo gelbėtojų grėblio.
Reikia kažko panašaus į didžiųjų partijų nacionalinį susitarimą vengti tokių sprendimų, kurie silpnintų partinę sistemą. Užuot depolitizavę kuo daugiau valstybės gyvenimo sričių, turime skatinti su viena ar kita tradicine ideologija siejamų jaunimo organizacijų veiklą, pertvarkyti rinkimų sistemą taip, kad į savivaldybių tarybas negalėtų kandidatuoti vietinių oligarchų suburti visuomeniniai komitetai, didinti Gyventojų pajamų mokesčio dalį, kurią galima skirti pasirinktai partijai.
Prieš porą dešimtmečių dalyvavimas bet kokioje visuomeninėje veikloje ir savanorystė buvo nusiritusios iki pajuokos objekto, bet šiandien jau niekas nesišaipo iš „Maltos ordino“ savanorių arba „Misijos Sibiras“ dalyvių. Noriu tikėti, kad dalyvavimas politinių partijų veikloje, savanoriavimas rinkimų kampanijoje, net ir dešimtas iš eilės nesėkmingas bandymas patekti į Seimą jau greitai bus vertinami ne kaip veržimasis prie lovio, o kaip auka mūsų visų laisvei ir demokratijai.