Sėkmė negarantuota.
Ukrainą tvirtai palaikantis Anglijos savaitraštis „Economist“ rašo, kad Volodymiro Zelenskio įsipareigojimas atkovoti Krymą gali įvaryti jį į kampą, sukeldamas didelius karinius nuostolius ir nesutarimus su sąjungininkais, kurių jis negali sau leisti atstumti.
Ukraina ir aršiausi jos sąjungininkai, kaip Lenkija ir Lietuva, kategoriškai atmeta siūlymus konflikto pabaigos siekti derybomis. Net užuominos apie jas kelia pasipiktinimą, patogiai užmirštant, kad jos vyksta. Jau pasiektas ne vienas susitarimas dėl pasikeitimo karo belaisviais ir dėl grūdų eksporto. Antra vertus, šiuo metu nei viena, nei kita pusė nėra pasirengusi nusileisti esminiais klausimais.
Vos prezidentas Joe Bidenas pareiškė, kad yra pasirengęs pasikalbėti su Putinu, jei Rusijos lyderis būtų suinteresuotas užbaigti karą, Kremlius skubiai pareiškė, kad Vakarai turi pripažinti Maskvos paskelbtą keturių Ukrainos regionų aneksiją. Kitaip sakant, duoti Maskvai tai, ko ši negalėjo pasiekti karu ir smurtu. Tai rodo, kad jis dar nėra atsisakęs nerealistiškos vilties ateityje primesti savo sąlygas Kijivui ir nėra pasiryžęs derėtis esminiais klausimais.
Esama žmonių, kaip viena Nobelio taikos premiją laimėjusios Rusijos žmogaus teisių gynimo grupės „Memorial“ kūrėja Irina Ščerbakova, kuri neseniai pareiškė esanti „absoliučiai įsitikinusi, kad nėra diplomatinio sprendimo su Putino režimu, kol jis vis dar čia.“
O kai kurie Kremliaus stebėtojai, kaip Agentura.ru redaktorius Andrejus Soldatovas, mano, kad karinės nesėkmės nesusilpnino režimo, bet suteikė Putinui galimybę išplėsti savo įtaką Rusijos visuomenėje, net nutildyti savo karinius kritikus.
Ukraina ne mažiau karingai nusiteikusi. Ji ne tik viliasi atgauti Krymą, kurį absoliuti rusų dauguma laiko sudėtine Rusijos dalimi, 1954 m. be jokio teisinio pagrindo padovanota Ukrainai, tad verta ginti. Zelenskio biuro patarėjas Mychailas Podoliakas ne kartą yra sakęs, kad taika bus įmanoma tik po to, kai tarptautinis tribunolas nuteis karo kurstytojus ir nusikaltėlius, o Rusija bus priversta mokėti reparacijas.
Reikalavimai yra ambicingi. Dabartinis Tarptautinis Baudžiamasis Teismas (TBT) dirba vangiai. Nors per pastaruosius dešimtmečius įvykdyta tūkstančiai įtariamų nusikaltimų, iki 2022 m. sausio 1 d. pradėta tik 30 bylų. Tik šį balandį Hagoje prasidėjo buvusio milicijos vado Darfūro Rahmano teismas dėl karo nusikaltimų Sudane 2003–2004 m., kai per konfliktą 300 tūkst. žmonių žuvo ir milijonai buvo priversti palikti savo namus.
Nėra realios tikimybės, kad Putinas ir kiti už invaziją į Ukrainą atsakingi politikai bus nubausti. Rusija jų neišduos, niekas jų nesulaikys, kaip ir neišduos eilinių kareivių, ko nedaro nei JAV, nei Izraelis. TBT taisyklės leidžia nagrinėti bylą tik tuo atveju, jei kaltinamasis asmuo fiziškai yra teismo salėje, tad svarstoma įsteigti atskirą tribunolą Rusijos vadovybei. Nežinia, kiek palaikymo sulauktų toks ad hoc sprendimas.
Jei karinė pergalė nėra pasiektina, reikės derybų. Bet šiuo metu net užuominos apie jas kelia didžiulį pasipiktinimą Vakaruose, juolab Lietuvoje.
Harvardo profesorius Stephenas Waltas neseniai rašė, kad jei drįstate teigti, kad NATO plėtra (ir su ja susijusi politika) padėjo nutiesti kelią į karą, jei manote, kad labiausiai tikėtina pabaiga yra susitarimas derybomis ir kad būtų pageidautina, kad tai būtų pasiekta anksčiau, o ne vėliau, jei pritariate Ukrainos palaikymui, bet manote, kad šis tikslas turėtų būti derinamas su kitais interesais, jūs beveik neabejotinai būsite pasmerktas kaip Putino šalininkas, nuolaidžiautojas, izoliacionizmo šalininkas ar dar blogiau. Dabartiniame politiniame klimate, jei kas nors ne visiškai palaiko Ukrainą, jis turi būti Putino pusėje.
Waltas tvirtina, kad, nors Putinas atsakingas už šį karą, galima priekaištauti ir Vakarų politikos kalviams. Teigti priešingai reikštų paneigti ir istoriją, ir sveiką protą (t. y., kad jokia didžioji jėga nebūtų abejinga galingam aljansui, nuolat artėjančiam prie savo sienų), taip pat daugybę įrodymų, kad daugelį metų Rusijos elitas (ir ne tik Putinas) buvo labai sunerimę dėl NATO bei Europos Sąjungos veiksmų ir aktyviai ieškojo būdų, kaip juos sustabdyti.
Drįstantys kritikuoti Ukrainos politiką ir jos rėmėjus yra smarkiai kritikuojami ir nutildomi. Spalį trisdešimt demokratų partijos Atstovų Rūmų narių paragino Bideną derėtis su Rusija ir diplomatija užbaigti karą Ukrainoje. Vašingtonas esą turi atsakomybę visais įmanomais būdais siekti užbaigti konfliktą. Laiškui supykdžius demokratų partijos kongresmenų daugumą, jis buvo atšauktas po kelių valandų, pasirašiusieji paskelbė palaikantys prezidento poziciją, teisinosi, kad tekstas per klaidą buvo išviešintas eilinių darbuotojų.
Didesnę pasipiktinimo bangą sukėlė Prancūzijos prezidento Macrono pastaba ,kad Vakarai turėtų apsvarstyti, kaip patenkinti Rusijos saugumo garantijų poreikius, jei prezidentas Vladimiras Putinas sutiktų derėtis dėl karo Ukrainoje užbaigimo. Tarp kritikų buvo ir Ingrida Šimonytė, tvirtinusi, esą labai keista kalbėti apie saugumo garantijas šaliai, kuriai niekada negrėsė realus užpuolimo pavojus ir kuri kasdien vykdo karinius nusikaltimus.
Emmanuelis Macronas nesakė, kad tik Rusijai turėtų būti suteikiamos saugumo garantijos ar kad pirmenybę reikia skirti jos saugumui, jis nuolat pabrėžia, kad Ukraina nebus verčiama pritarti jai nepriimtiniems kompromisams.
Nei Waltas, nei Macronas nemano, kad invaziją galima pateisinti, bet tuo pačiu jie įsitikinę, jog negalima neigti, kad NATO plėtra sukėlė susirūpinimą ir nesaugumo jausmą Kremliuje, tad prisidėjo prie Rusijos sprendimo įsiveržti į Ukrainą.
Rusijos baimių dėl savo saugumo sumažinimas, nepažeidžiant kitų valstybių teisių, prisidėtų prie stabilesnės ir nuolatinės taikos, jei ilgainiui siekiama taikos, o ne Rusijos pažeminimo. Nevalia užmiršti, kad, net jei Rusija patirtų triuškinamą karinį pralaimėjimą, o jos sausumos pajėgos būtų palaužtos, ji vis tiek turėtų neprilygstamą branduolinį arsenalą.
