Seras Winstonas S. Churchillis buvo vienas svarbiausių XX a. politinių lyderių, Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas (1940–1945, 1951–1955), iškalbingas laisvojo pasaulio balsas prieš nacių tironiją, aršus komunizmo kritikas bei talentingas rašytojas.
1953 m. jam buvo ypatingi. Už aktyvią politinę veiklą W. Churchilliui suteiktas sero titulas, o už memuarus „Antrasis pasaulinis karas“, parašytus 1948–1953 m., – Nobelio literatūros premija.
Ketvirtasis, paskutinis, W. S. Churchillio atsiminimų tomas apima laikotarpį nuo Vakarų sąjungininkų išsilaipinimo Sicilijoje 1943 m. liepą, fašistinės Italijos dučės B. Mussolinio nušalinimą nuo valdžios iki Ašies valstybių sutriuškinimo. Sužinojęs, kad jo artimiausias sąjungininkas įkalintas, A. Hitleris pasistengė jį išlaisvinti. Tiesa, naujai sukurtai marionetinei valstybei B. Mussolinis vadovavo neilgai. Karo pabaigos nei jis, nei A. Hitleris nesulaukė.
Tuo metu vokiečiai buvo toliau spaudžiami Rytų ir Pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje. Aiškėjo, kad nacių valstybė nepajėgs atsilaikyti, nors pergalės dar teko palaukti. 1943 m. pabaigoje Teherane įvykusioje konferencijoje, kurioje dalyvavo W. Churchillis, F. Rooseveltas ir J. Stalinas, vėl aptartas antrojo fronto atidarymo Prancūzijos pakrantėje klausimas bei būsimosios pokario Europos kontūrai.
Ilgai planuotas, tačiau dėl įvairių priežasčių atidėliotas išsilaipinimas Normandijoje 1944 m. birželio pradžioje tapo greitos Vokietijos pabaigos pradžia. Dabar jau Vermachtas priešinosi apsuptas beveik iš visų pusių, nors dar bandė surengti Vakarų sąjungininkus turėjusį nublokšti didelį kontrpuolimą Ardėnuose.
1945 m. pradžioje vokiečiai atkakliai kovėsi, tačiau jiems teko užleisti miestą po miesto. Pačioje balandžio pabaigoje A. Hitleris nusižudė, sovietai užėmė Berlyną, Rytų ir Vakarų sąjungininkių kariuomenės sustojo viena priešais kitą iš anksto numatytuose ruožuose. 1945 m. gegužės 7 d. Vokietija pasirašė kapituliavimo aktą.
1945 m. liepą Potsdame surengta paskutinė „didžiojo trejeto“ konferencija. Tiesa, balandį mirusį JAV prezidentą F. Rooseveltą pakeitė naujasis – H. Trumanas. Konferencijoje numatyta Vokietijos denacifikacija, jos padalijimas į atskiras okupacines zonas, dalies jos teritorijų perdavimas kaimynams.
Rugpjūčio mėnesį branduoliniu ginklu galutinai parklupdžius Japoniją, 1939–1945 m. vykęs didžiausias ginkluotas konfliktas žmonijos istorijoje, nusinešęs dešimtis milijonų gyvybių, pagaliau baigėsi. Tačiau netrukus pasaulyje atsirado nauja – komunistinio Rytų ir Vakarų blokų priešprieša. 1946 m. W. Churchillis savo garsiojoje Fultono kalboje paskelbs apie Europą padalijusią geležinę uždangą.
DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.
***
Paskutinioji „Trejeto“ konferencija buvo pasmerkta žlugti. Nemėginsiu išdėstyti čia visų klausimų, kurie buvo iškelti ir neišspręsti per įvairius mūsų susitikimus. Užteks istorijos apie atominę bombą, tiek, kiek apie ją tada žinojau, ir papasakosiu apie tą pasibaisėtiną Vokietijos–Lenkijos sienų reikalą. Su šiais faktais gyvename ir šiandien.
Jaltoje sutarėme, kad Rusija pastums savo vakarinę sieną su Lenkija iki Curzono linijos. Visada pripažinome, kad už tai Lenkija gaus nemažą dalį Vokietijos teritorijos. Klausimas buvo kiek? Kiek Vokietijos atrėžti? Kilo aštrūs ginčai. Stalinas norėjo vakarinę Lenkijos sieną išplėsti iki Oderio, ten, kur jis susilieja su vakarine Neise; Rooseveltas, Edenas ir aš reikalavome, kad siena būtų iki rytinės Neisės. Jaltoje visi trys vyriausybių vadovai viešai įsipareigojo dėl to konsultuotis su Lenkijos vyriausybe ir galutinį sprendimą priimti Taikos konferencijoje. Tai daugiausia, ką tada pavyko susitarti. Tačiau 1945 m. liepą situacija jau buvo kitokia. Rusija pastūmė savo sieną iki Curzono linijos. Anuomet Rooseveltas ir aš supratome, kad tai reiškia, jog 3–4 mln. už šios linijos atsidūrusių lenkų turės būti perkelti į vakarus. Tačiau dabar susidūrėme su kur kas blogesniu dalyku. Sovietų kontroliuojama Lenkijos vyriausybė taip pat stūmė savo sieną tolyn, jau ne iki rytinės Neisės, bet iki vakarinės. Čia daugiausia gyveno vokiečiai, ir nors keletas milijonų pabėgo toliau į vakarus, daug jų liko. Ką darysime su jais? Perkelti 3–4 mln. lenkų jau buvo blogai. O dabar dar teks perkelti ir daugiau nei 8 mln. vokiečių? Net jei tokį perkėlimą svarstytume, jiems neužtektų maisto šalyje, kuri dabar liko iš Vokietijos. Didžiąją dalį Vokietijos grūdų užaugindavo kaip tik tose žemėse, kurias dabar pasiėmė lenkai, ir jei neteksime šios teritorijos, tai Vakarų sąjungininkės liks su sugriautomis pramonės zonomis ir išsipūtusiu badaujančių gyventojų skaičiumi. Tai nepasitarnaus taikai Europoje ateityje: palyginus su šia problema, Elzasas-Lotaringija ir Dancigo koridorius buvo vieni niekai. Ateis diena, kai vokiečiai vėl norės atsiimti savo teritoriją, ir Lenkija negalės jų sustabdyti.
* * *
Lieka paminėti keletą neoficialių ir asmeninių susitikimų, praskaidrinusių šias niūrias diskusijas. Kiekviena iš trijų didžiųjų delegacijų turėjo surengti pobūvį kitoms dviem. Pirmiausia tai padarė Jungtinės Valstijos. Kai atėjo mano eilė sakyti tostą, pasiūliau išgerti už „opozicijos lyderį, kad ir kas jis būtų“. Į konferenciją buvau pakvietęs poną Attlee, nes esu įsitikinęs, kad krizių laikotarpiu kiekvienas valstybės vadovas privalo turėti viską žinantį pavaduotoją, išlaikysiantį tęstinumą, jei atsitiktų kokia nelaimė. Attlee’į ir visą kompaniją tai labai pralinksmino. Sovietai surengė ne mažiau malonią vakarienę ir puikų koncertą su garsiausiais rusų atlikėjais, bet viskas užtruko iki vėlumos, tad išsmukau anksčiau.
Paskutinį banketą liepos 23-iąją teko rengti mums. Norėjome pakviesti daugiau žmonių: ne tik delegacijos narius, bet ir vyriausiuosius vadus. Prezidentą pasodinau iš dešinės, Staliną − iš kairės. Buvo sakoma daugybė tostų, ir Stalinas, net nepalaukęs, kol iš kambario išeis visi padavėjai ir patarnautojai, pasiūlė kitą mūsų susitikimą surengti Tokijuje. Neabejota, kad Rusija gali bet kurią akimirką paskelbti karą Japonijai. Prie Kinijos sienos jau buvo sutelkta didžiulė kariuomenė, pasiruošusi kirsti kur kas silpnesnę japonų fronto liniją Mandžiūrijoje. Kad pobūvis būtų laisvesnis, kartkartėmis persėsdavome į kitą vietą, ir prezidentas dabar atsidūrė prieš mane. Dar kartą itin draugiškai pabendravau su Stalinu: jis buvo smagiai nusiteikęs ir, regis, nieko nenutuokė apie tą įspūdingą žinią, kurią prezidentas atskleidė man apie atominę bombą. Stalinas entuziastingai kalbėjo apie Rusijos įsiveržimą į Japoniją ir, atrodo, tikėjosi ten kariauti dar ilgus mėnesius pritraukiant vis daugiau rusų pajėgų: jų skaičius dabar priklausė tik nuo Transsibiro geležinkelio.
Tada nutiko labai keistas dalykas. Mano galingasis svečias atsistojo su valgiaraščiu rankoje ir apėjo aplink stalą rinkdamas visų dalyvavusiųjų parašus. Niekad nebūčiau pagalvojęs, kad jis autografų medžiotojas! Kai Stalinas grįžo prie manęs, jo pageidavimu užrašiau savo pavardę, o tada pažiūrėjome vienas į kitą ir nusijuokėme. Stalino akys linksmai žiburiavo gera nuotaika. Jau anksčiau rašiau, kad per tokius pobūvius keldami tostus sovietai visada gerdavo iš mažų stikliukų, ir Stalinas nuo šios praktikos niekada nenukrypdavo. Sugalvojau mesti jam iššūkį. Pripyliau jam ir sau po nedidelę raudonojo vyno taurę brendžio. Ir reikšmingai žvilgterėjau į jį. Abu užsivertę vienu mauku ištuštinome taures ir patenkinti įdėmiai žvelgėme viens į kitą. Patylėjęs Stalinas paklausė: „Jei tikrai negalite mums atiduoti įtvirtintos bazės Marmuro jūroje, gal tada galėtume gauti bazę Aleksandropolyje?“ Atsakiau tik tiek: „Visada palaikysiu Rusijos teisę visus metus laisvai plaukioti jūromis neteritoriniuose vandenyse.“
Kitą dieną, liepos 24-ąją, po plenarinio posėdžio dalyviams pakilus nuo apskritojo stalo ir prieš išsiskirstant, visi dar lūkuriavo susibūrę po du ar tris; mačiau, kaip prezidentas priėjo prie Stalino ir jie dviese, tik su vertėjais, kalbasi. Stovėjau už kokių penkių metrų ir susidomėjęs stebėjau šį įsimintiną pokalbį. Žinojau, ką prezidentas ketino pasakyti Stalinui. Buvo svarbu įvertinti, kokį poveikį padarys jam ši žinia. Šis vaizdas man stovi akyse, lyg viskas būtų vykę vakar. Stalinas atrodė sužavėtas. Nauja bomba! Itin galinga! Tikriausiai nulemsianti visą Japonijos karo eigą! Kaip pasisekė! Tą akimirką toks buvo mano įspūdis, buvau tikras, kad Stalinas nesuvokė to, kas jam sakoma, reikšmės. Akivaizdu, kad jis ir taip turėjo daug sunkumų ir rūpesčių, ir atominė bomba jo darbotvarkėje nefigūravo. Jei būtų nors kiek įsivaizdavęs, kokia revoliucija vyksta pasaulio reikaluose, tai būtų matyti iš jo reakcijos! Ir jam nebūtų nieko lengviau, kaip pasakyti: „Ačiū, kad papasakojote man apie savo naująją bombą. Žinoma, aš tų techninių dalykų nesuprantu. Gal galėčiau rytoj atsiųsti savo branduolinių mokslų ekspertą pasikalbėti su jūsų ekspertu?“ Tačiau Stalino veidas toliau liko linksmas ir malonus, ir netrukus šių dviejų galingų personų pokalbis baigėsi. Laukdamas automobilio, atsidūriau šalia Trumano ir paklausiau, kaip sekėsi. „Jis neuždavė nė vieno klausimo“, − atsakė prezidentas.
Liepos 25-osios rytą konferencijos dalyviai susitiko dar kartą. Tai buvo paskutinis posėdis, kuriame dalyvavau. Dar sykį priminiau, kad negalime nustatyti Lenkijos vakarinės sienos neatsižvelgdami į milijoną su ketvirčiu ten gyvenančių vokiečių; prezidentas pabrėžė, kad taikos sutartį galės ratifikuoti tik Senatui patarus ir pritarus. Privalome rasti sprendimą, kurį galėsiu sąžiningai rekomenduoti Amerikos žmonėms, sakė jis. Aš pareiškiau, kad jei lenkams leisime užimti penktosios valstybės nugalėtojos vietą nesusitarę, kad Vokietijoje užaugintas maistas būtų po lygiai padalytas visiems Vokietijos gyventojams, ir jei nesusitarsime dėl reparacijų bei karo grobio, konferencija bus žlugusi. Šių problemų mazgas buvo svarbiausia mūsų darbo dalis, ir kol kas dėl nieko nesusitarėme. Ginčai tęsėsi. Stalinas pasakė, kad anglis ir metalas, kurį gausime iš Rūro, yra svarbiau nei maistas. Atšoviau, kad šiuos išteklius reikės iškeisti į maistą iš rytų. Nes kaip kitaip angliakasiai tą anglį iškas? „Jie atsiveždavo maisto iš užsienio anksčiau, tą patį gali daryti ir dabar“, − atsakė Stalinas. O kaip jie sumokės reparacijas? „Vokietija vis dar turi daug lašinių“, − negailestingai kirto Stalinas. Kategoriškai nesutikau, kad Rūras badautų, kai visi javų laukai šalies rytuose atiteks lenkams. Britanijai pačiai trūksta anglies. „Tai panaudokite kasyklose vokiečių belaisvius – bent aš taip darau. Norvegijoje vis dar yra 40 tūkst. vokiečių karių, galite parsivežti juos“, − patarė Stalinas. Pasakiau, kad mes savo anglį išvežame į Prancūziją, Olandiją ir Belgiją; kodėl lenkai parduoda anglį Švedijai, kai Britanija skriausdama save atiduoda ją išlaisvintoms šalims? „Bet tai rusų anglis“, − atsakė Stalinas. „Mūsų padėtis yra dar sunkesnė nei jūsų. Kariaudami praradome per penkis milijonus vyrų ir mums labai trūksta darbo jėgos.“ Dar kartą pakartojau: „Siųsime anglį iš Rūro į Lenkiją ar bet kur kitur, tik jei mainais gausime maisto šią anglį išgaunantiems angliakasiams.“
Regis, šitai Staliną pristabdė ir jis pasakė, kad tai dar reikia apsvarstyti. Sutikau ir pridūriau, kad viso labo noriu, jog jis suprastų, kokių sunkumų patiriame. Na, bent jau iš mano pusės reikalas tuo buvo baigtas.
* * *
Be to, ką papasakojau, neprisiimu atsakomybės dėl išvadų, kurios Potsdamo konferencijoje buvo padarytos vėliau. Klausimus, dėl kurių prie konferencijos apskritojo stalo nesutarėme ir dėl kurių savo kasdieniuose susitikimuose nesutarė užsienio reikalų ministrai, atidėjau. Jų prisikaupė grėsminga krūva. Ketinau, jei būsiu vėl išrinktas – o to tikėtasi − susikibti su sovietų vyriausybe dėl visų šių dalykų. Pavyzdžiui, nei aš, nei ponas Edenas niekada nebūtume sutikę, kad Lenkijos siena taptų vakarinė Neisė. Oderio ir rytinės Neisės linija jau buvo pripažinta kaip kompensacija Lenkijai už atsitraukimą iki Curzono linijos, tačiau rusų armijų įžengimui į teritoriją iki ar net už vakarinės Neisės niekada nepritarė ir nepritartų jokia vyriausybė, kurios galva buvau aš. Ir tai nebuvo vien principo reikalas, bet realybė, paveiksianti dar tris papildomus milijonus perkeltų žmonių.
Buvo ir kitų dalykų, dėl kurių būtų teisinga grumtis su sovietų vyriausybe ir su lenkais, dabar ryjančiais didžiulius gabalus vokiečių teritorijos ir akivaizdžiai tapusius uoliomis sovietų marionetėmis. Derybos dėl šių klausimų nutrūko joms tik įpusėjus ir labai nelaiku, bet tai lėmė visuotinių rinkimų rezultatas. Sakau tai ne tam, kad kaltinčiau socialistų vyriausybės ministrus, nes jiems teko atnaujinti derybas rimtai nepasirengus, ir, suprantama, jie nebuvo susipažinę su mano idėjomis ir planais: t. y. konferenciją baigti atverčiant mūsų kortas ir, jei reikės, geriau viešai susipykti, negu leisti, kad Lenkijos sienos būtų nustumtos toliau Oderio ir rytinės Neisės.
Tačiau, kaip jau minėjau, tinkamas laikas spręsti šiuos klausimus buvo tada, kai galingųjų sąjungininkų frontai susitiko ir stovėjo vienas priešais kitą, kol amerikiečiai ir mažesniu mastu britai apie 650 km ilgio fronte dar neatsitraukė kai kur beveik 200 km, atiduodami rusams Vokietijos širdį ir didelę teritorijos dalį. Troškau išspręsti šį klausimą, kol dar neatsitraukėme taip toli ir sąjungininkų armijos egzistavo kaip reali jėga. Amerikiečiai laikėsi požiūrio, kad esame įsipareigoję atsitraukti iki konkrečios okupacinės linijos, o aš buvau tikras, kad iki okupacinės linijos turime atsitraukti tada, kai būsime patenkinti tuo, kaip klostosi įvykiai visame fronte nuo šiaurės iki pietų, kai įsitikinsime, kad viskas vyksta pagal mūsų sudarytų susitarimų siekius ir dvasią. Tačiau mums niekaip nepavyko amerikiečių įtikinti, ir rusai, stumdami priešais save lenkus, brovėsi tolyn gindami prieš save vokiečius ir palikdami didžiulius Vokietijos plotus be gyventojų, grobdami jų maisto atsargas ir daugybę burnų suvarydami į perpildytas britų ir amerikiečių zonas. Net Potsdame šiuos klausimus galbūt dar buvo galima sureguliuoti, bet griuvus Britanijos nacionalinei vyriausybei ir mane pašalinus iš posto, kai vis dar turėjau didelę įtaką ir galią, pasiekti patenkinamų sprendimų tapo nebeįmanoma.
Liepos 25-osios popietę su dukra Mary parskridau namo. Northolte mane pasitiko žmona ir mes kartu ramiai pavakarieniavome.