Kaip P. Cvirka į Ameriką veržėsi

1940 m. okupavusi Lietuvą, TSRS pradėjo ilgametę kovą už jos visišką ištrynimą iš pasaulio žemėlapio bei atminties ir jos pakeitimą LTSR. Prieš tokius TSRS siekius stojo užsienyje likę dirbti Lietuvos diplomatai ir išeiviai.

Šioje priešpriešoje svarbi vieta teko informacijai. Gausiais archyviniais dokumentais paremtoje monografijoje „Lietuva prieš LTSR. D. 1. 1940-1945 m.“ Vilniaus universiteto profesorius Remigijus Misiūnas analizuoja, kaip TSRS ir LTSR struktūros pirmuoju kovos etapu – 1940–1945 m. – naudojo informaciją, pasaulio galingųjų ir visuomenės akyse siekdamos įtvirtinti LTSR kaip savanoriškai į TSRS įstojusios respublikos įvaizdį. Taip pat buvo siekiama, kad tam ,,pasirinkimui“ pritartų ne tik komunistinė išeivių bendruomenės dalis, bet visa išeivija. Knygoje atskleidžiamas Lietuvos diplomatų ir didžiosios išeivijos dalies priešinimasis šiems užmojams, deja, sykiu neišvengiant informacijos priešpriešos tarpusavyje.

DELFI siūlo paskaityti leidyklos „Bonus Animus“ išleistos knygos ištrauką, kuri atspindi sovietinių struktūrų dėmesį išeivijai, tiesa, pačią pradžią, kai po pirmųjų Vokietijos pergalių kare su sovietais 1941 m. rudenį išeiviai – komunistai ieškojo į TSRS gilumą pasitraukusių savo bendraminčių ir LKP vadovų pagalbos, o šie nusprendė, kad jiems reikalingas atstovas JAV, kuris koordinuotų vietos komunistų veiklą.

Siūloma ištrauka atspindi, kaip tokiu atstovu mėgino tapti rašytojas Petras Cvirka.

Kaip Petras Cvirka 1941-jų pabaigoje į Ameriką veržėsi

Kol tokio atstovo nebuvo, vietos komunistai meldė pagalbos TSRS diplomatų, sakysim, TSRS generalinis konsulas Niujorke Viktoras Fediušinas prašė URM pareigūno, vadovavusio Amerikos šalių skyriui Georgijaus Zarubino reguliariai siųsti straipsnius, girdi, tai geriausias ginklas prieš melą apie S. Nėrį ir kt. Prašyta atsiųsti P. Cvirką ar ką kitą dirbti su spauda, dalyvauti mitinguose, tai būtų atšviežinę organizacijas ir taptų atsvara atvykusiems iš Europos lietuviams, būtų padėję stiprinti lėšų TSRS rinkimą, nes, anot Domo Šolomsko, reikėjo kautis su 16 laikraščių, kurių redaktoriai nustoję bent kokio literatūrinio padorumo, bet kokios gėdos, bei stato savo tikslu kaip įmanydami padėti Hitleriui, o JAV valdžia tik pastaruoju metu kiek pradėjo griežčiau atsinešti link atvirai hitleriškų įstaigų.

Sunku pasakyti, kaip ten buvo su konkrečių asmenų kvietimu į JAV, bet P. Cvirka tikrai buvo tokį gavęs ir lyg už inkaro užsikabino.

Nenuostabu. Atsidūręs Almatoje su sergančia žmona ir pats susirgęs, paskui daug vargęs, kol gavęs kampą kambaryje su daugiavaike šeima, išbaigęs pinigus, nesulaukdamas honorarų iš „Pravdos“ ir kitų laikraščių, pardavęs geresnius daiktus, maitindamasis tik bulvėmis ir negaudamas darbo, jis krito į neviltį ir, nesulaukdamas iš LKP veikėjų atsako į pagalbos šauksmus, kaip miražą atminė metą, kai jį titulavo „liubineiši naroda“, „odin iz lutšich litovskich pisatelej“.

Nesulaukė jokių žinios ir pranešęs apie maždaug rugsėjį gautas komunistinių dienraščių ,,Laisvės“ ir ,,Vilnies“ redaktorių bei ,,Literatūros draugijos“ telegramas aplankyti skaitlingas lietuvių kolonijas su paskaitomis apie herojišką Tarybų Sąjungos tautų kovą prieš hitlerinę Vokietiją bei laikinai padirbėti ,,Laisvės“ redakcijoje, nes, negaunant LTSR spaudos, prokomunistinė išeivių spauda turėjo ypatingą reikšmę nuteikiant išeivius prosovietiškai.

P. Cvirka dar labiau puolė į neviltį, visai nepagalvojęs, kad spalį, kai jis rašė, sprendėsi, ar kris Maskva, ir visos sovietinės institucijos, įskaitant ir LKP viršūnes, skubiai palikinėjo ją. Jis labiau paisė jį pasiekusių šnekų, kad kvietimas tarp LKP vadovų susilaukė netikėtai žiaurios reakcijos, o kai kurie gana protingi draugai jam pakuždėjo, kad kaltas arba LKP veikėjų užsispyrimas, arba pavydas (aha, jis ten nuvyks. Jis ten gyvens, jis ten pabėgs nuo kai kurių asmeninių sunkumų, t. y., materialių, atsiradusių ryšy su karu... Aha, vot koks jis), ir pykčio, kad visur rašinėja, prašydamas padėti išvykti. Šis gi prisiekinėjo, kad Vladimirui Dekanozovui, kaip kad jį kaltino, nerašė, pranešė tik Mečislovui Gedvilui (bet už šį piktai atsakė Jonas Šimkus), buvusiam VOKS įgaliotiniui Kaune prieškario metais F. Moločkovui, Sovinformbiuro viršininko pavaduotojui Solomonui Lozovskiui ir dar per tarpininką perdavė laišką Justui Paleckiui, o šiaip tai JAV išeiviai klebeno visas galimas duris ir jis dėl to niekuo dėtas.

Dėl pastarojo dalyko galima diskutuoti. Spalio pabaigoje jis pasiuntė ,,Laisvės“ redakcijai laišką, kur teigė, jog jo kelionė priklausė tik nuo išeivių aktyvumo, jei jie nepatingės gausingai ir vienu užsimojimu pasiųsti telegramas TSRS rašytojų sąjungos prezidiumui, VOKS‘ui, TSRS URM, Sovinformbiuro viršininkui ir kitiems nurodant, kodėl P. Cvirka reikalingas JAV, kas jis toks, t. y., kad lietuvių rašytojas, nes tos įstaigos gali ir nežinoti, kokio Cvirkos prašote (o jei jau kreipėsi, tai ragino pakartoti, girdi, tada bus daugiau šansų, kad pasiseks).

Tokį prašymą teisino tuo, kad jam pačiam nepatogu prašytis, įtikinėti, kad kelionė bus visais atvejais naudinga mūsų antifašistinei kovai. Skaitant jo laišką J. Paleckiui, galima įsitikinti, jog, švelniai tariant, kiek pagudravo. P. Cvirka teigė, kad tai proga apdaryti visiems mums naudingą darbą (o kartu pasiimta serganti žmona dar būtų naudinga ir kaip dailininkė), kone melsdamas J. Paleckio: Duok, Justai, man galimybę dirbti tarp savosios liaudies kamieno žmonių, duok galimybę savo gimtąja kalba prisidėti prie to didžiojo darbo, kuris mus visus jungia <...>.

Ištrauka iš knygos „Lietuva prieš LTSR“

Tokį prašymą teisino tuo, kad jam pačiam nepatogu prašytis, įtikinėti, kad kelionė bus visais atvejais naudinga mūsų antifašistinei kovai. Skaitant jo laišką J. Paleckiui, galima įsitikinti, jog, švelniai tariant, kiek pagudravo. P. Cvirka teigė, kad tai proga apdaryti visiems mums naudingą darbą (o kartu pasiimta serganti žmona dar būtų naudinga ir kaip dailininkė), kone melsdamas J. Paleckio: Duok, Justai, man galimybę dirbti tarp savosios liaudies kamieno žmonių, duok galimybę savo gimtąja kalba prisidėti prie to didžiojo darbo, kuris mus visus jungia, prašydamas parašyti TSRS URM ar paprašyti kurį nors iš TSRS vadovų, pavyzdžiui, Michailo Kalinino, su kuriuo J. Paleckio santykiai buvo geri, nes būtų užtekę jo poros žodžių, kad egzistuoja toks Cvirka, kad jį kviečia Amerikos lietuvių progresyvios organizacijos ir kad tu pritari šiai kelionei.

Sykiu ir J. Paleckį, ir kitus P. Cvirka graudino savo nusivylimu LKP veikėjais, ypač A. Sniečkumi, kuris vieno rankos mostu išrišo klausimą ir kaip kiti mūsų respublikoniškos vyriausybės vyrai ignoravo egzistavimą kažkokio ten Cvirkelio, ir patirtu baisiausiu – moraliniu smūgiu, taip vadindamas artimų draugų, mano draugų vyriausybės narių indiferentiškumą mano atžvilgiu... Ir nors tvirtino suprantąs, jog kai žūva milijonai gal nereikėtų atskiro individo gyvenimėlį išvilkti viešumon, bet prisipažino neturįs jėgų pabėgt nuo savęs. Aš iškankintas, nusilpęs, negalįs savęs valdyti. Šią valandą norėčiau būti naudingas savo sugebėjimais, savo plunksna bendram mūsų reikalui, bet nepajėgiu.

Anot P. Cvirkos, jis jau buvo praradęs viltį ir tik Almatoje gyvenę rusų rašytojai Michailas Zoščenka, Sergejus Maršakas ir Sergejus Michalkovas išgirdę patarė jam nesitraukti, bet vis tik viskas išsisprendė labai paprastai – gruodžio pradžioje rašytoją pasiekė seniai LTSR valdžios siųsti pinigai bei honorarai. To užteko P. Cvirkai atgimti, juolab kad, padedant rusų rašytojams, gavo kambarį vieno Kazachstano CK darbuotojo bute. Čia galėjo naudotis vonia ir telefonu, prisipirko kuro, čiužinį ir pirmąkart per visą karo laiką su žmona išsimiegojome ne ant grindų, o visai kultūringai ir kiek žmoniškiau išsitaisęs pradėjau galvoti ir apie literatūrinį darbą, anot jo, vienu rankos numojimu palaidojęs visą amerikinį reikalą ir daugiau tuo klausimu niekas iš manęs nei žodžio neišgirs. Priekaištų, kad prašinėjo ir maldavo visų, ko tik galėjo, nebesiklausė, girdi, nebūtų buvę jokio nesusipratimo, jeigu M. Gedvilas jam būtų iškart atsakęs į pirmą laišką.

Netrukus P. Cvirka paliko Almatą ir taip nesužinojęs, kad jo laiškas ,,Laisvę“ pasiekė tik po penkių mėnesių, kai JAV jau kariavo, kad jos redaktorius Rojus Mizara neabejojo, jog vietoje telegramų į TSRS užteks tik paprašyti TSRS GK Niujorke; jam rūpestį kėlė tik klausimas, ar P. Cvirką įleis į JAV, ir buvo dėl to pasiryžęs eiti į kai kurias įstaigas tartis. Jis pasiuntė P. Cvirkai telegramą, pranešdamas, kad viskuo pasirūpins, bet ši po kelių dienų grįžo neradusi adresato, o jai įkandin pasiųstas laiškas grįžo po pusmečio, tad JAV šio sumanymo buvo atsisakyta ir, regis, taip nieko konkretaus ir nepadaryta. R. Mizarai teliko apgailestauti, kad apie P. Cvirkos atvykimą buvo pagarsinta spaudoje ir tai leido oponentams traukti komunistus per dantį, girdi, kada gi P. Cvirka pasirodys ir negi LKP vadovai rizikuos jį išleisti į šalį, kur nėra nei GPU šnipų, nei likvidacinės sienos.

Ko gero, toks teiginys buvo arti tiesos. Nereikia užmiršti, kad dar 4 deš. pabaigoje komunistinei spaudai ketinant kviesti P. Cvirką į JAV, LKP vadovai mūru stojo prieš ir privertė apsigalvoti. Ne, jiems JAV reikėjo ne besiblaškančio rašytojo, kuris emocijų paveiktas galėjo pakeisti barikadų pusę (jau turėjo panašų pavyzdį – 1940–1941 m. su komunistine spauda ir komunistinėmis organizacijomis bendravęs į JAV atvykęs kompozitorius ir pianistas Vytautas Bacevičius vėliau griežtai pakeitė savo nusistatymą). Reikėjo patikrinto ir ištikimo partijos kareivio, koks buvo dešimt metų kalėjime už komunistinę veiklą praleidęs Povilas Rotomskis.