Ironiška, kad D. Grybauskaitė, kaip suvokia įžvalgesni politologai, jau pradėjo priešrinkiminę kampaniją, papirkdama patiklius tautiečius išreklamuota pigaus skrydžio akcija. Jos būtų pavydėjęs pats Mahatma Gandis – nuogas fakyras, kaip jį savo laiku buvo kandžiai pakrikštijusi kolonijinė britų spauda.
Terminas „demokratija“ pagrįstai vartojamas ir kaip etiketė įvardyti valdžiai, kuri taikiu būdu keičiama laisvuose rinkimuose. Rinkimai Lietuvoje laisvi. Todėl reikia ne smėlio pilis statyti, o sukurti veiksmingą opoziciją ir siūlyti alternatyvius – stiprius ir charizmatiškus kandidatus į minėtą postą. Tuomet atkris poreikis tuščiai kalbėti apie nomenklatūrinio režimo Lietuvoje pabaigą ir reikšti viltį, kad piliečiai galės „pakelti galvas ir pradėti atsakingai tvarkytis savo valstybėje“.
Nenuspėjami aktyvios politikos rezultatai
Kartu prezidentė veikiau rodo ne tautai vienyti reikalingus arbitro gebėjimus, o savo šališkumą bei politines simpatijas. Kita vertus, ji meistriškai lošia korta, kuria neįmanoma pralošti politinio pokerio. Ši korta – tai ne prezidentei „talkinančios specialiosios tarnybos“, o rinkėjų valia bei norai. Bene svarbiausiais savo darbais, kurie atitinka žmonių lūkesčius ir gali atnešti realius politinius dividendus, prezidentė laiko šildymo kainų mažinimą ir kovą su korupcija bei prieš monopolijas.
Deja, realūs šios politikos rezultatai yra priešingi lauktiesiems. Šildymo kainos, užuot mažėjusios nuolat didėja, o korupcijos indikatorius – šešėlinis verslas, kuris, užuot susitraukęs, tik išbujojo. Tai reiškia, kad teigiamų dividendų nedavė ir tokie D. Grybauskaitės prioritetiniai darbai, kaip energetinio savarankiškumo užtikrinimas ir teisėsaugos institucijų pertvarka. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad apvilti žmonių lūkesčiai automatiškai tapo šviesaus prezidentės įvaizdžio duobkasiu.
Prieštaringumas ženklina prezidentės poziciją ir retoriką
Nors ryžtingi veiksmai ir drąsūs sprendimai ženklina prezidentės viešąją poziciją (Kęstutis Girnius), vis dėlto kartais jai būdinga beveik be turinio kalba (Nida Vasiliauskaitė). Išties, ryžtinga ir kovinga valstybės vadovės retorika puikiai sugyvena su aptakiu, į neišrankų masinį skonį orientuotu kalbėjimu, ir genialiu tylėjimu, kuris pateikiamas visuomenei vietoj aiškios jos pozicijos.
Iškalbinga tokio prezidentės stiliaus iliustracija – dviprasmiška jos pozicija dėl atominės. Turėdama omenyje, kad atominei „Ne“ pasakė trečdalis visų balso teisę turinčių piliečių, prezidentė teigė, esą nėra pagrindo laikyti, kad jie išreiškė visos Lietuvos žmonių valią. Regis, atsižvelgdama į brandaus socializmo laikais nustatytus standartus, prezidentė tokios valios garantu laiko tik išimtinai 99,9 proc. piliečių balsus.
Kita vertus, jeigu jau prezidentė išreiškė savo nuomonę dėl atominės, jai derėjo aptarti: a) ar patariamojo referendumo rezultatai laikomi privalomais, ar ne; b) ar diplomatinės pastangos, kuriomis siekiama išvengti situacijos, kad Lietuva netaptų nesaugių slavų atominių įkaite, gali duoti kokius nors rezultatus, išskyrus panieką ir patyčias; c) ar apsisprendimas dėl atominės reiškia klausimą, kam atiteks milijardai – Rusijos ar Lietuvos verslui.
Valstybės vadovė neabejotinai pasitarnautų tautai ir valstybei, jeigu ryžtingai imtųsi iniciatyvos, kad skirtingų interesų valdomos žmonių grupės pasiektų protingą kompromisą. Išties, remdamasi savo populiarumu bei autoritetu, prezidentė galėtų suteikti žmonėms saugumą, stabilumą bei apsaugą nuo melo ir dezinformacijos. Savo ruožtu tokia pozicija suteiktų prezidentei galimybę realiais darbais siekti deklaruojamos energetinės nepriklausomybės.
Prezidentės nuodėmės prie jos nelimpa
Prezidentė nėra laisva nuo to, kas gali būti įvardijama kaip parodomoji moralinio buldozerio politika ir nepagarba rinkėjų valiai (Vladimiras Laučius). Būtent toks buvo platų ir prieštaringą atgarsį sukėlęs D. Grybauskaitės pareiškimas, kad ji palaikys tą politinę partiją, kuri sukurs valdančiąją koaliciją be Darbo partijos. Minėtas, ultimatyvaus pobūdžio reikalavimas ignoravo rinkėjų valią ir rėmėsi išimtinai moralinėmis, o ne teisinėmis normomis.
Tačiau ne karalius, kokiu save laiko Lietuvos elitas, yra įstatymas, o įstatymas yra karalius. Nors nepagarbą įstatymui paprastai lemia ne tiek bloga prezidentės valia, kiek neteisingas jo normų interpretavimas, padariniai gali būti sunkūs. Pavyzdžiui, teisėsaugos institucijų valią paralyžiavęs klaidingas jos teiginys, esą „ponia Venckienė vykdo teismo sprendimą“, lėmė netikrų pranašų iškilimą, masinės isterijos paženklintą teisinį nihilizmą ir beprecedentį savo valstybės niekinimą.
Apskritai dėl nepagrįstų pareiškimų prezidentė ne kartą vėliau yra atsitvėrusi nuo visuomenės ir žiniasklaidos tylėjimo siena. Žmoniją sukrėtęs teroro aktas Bostone suteikia pretekstą prisiminti nepatvirtintais faktais ir prielaidomis grindžiamą valstybės vadovės pareiškimą, esą ji turi pagrindo teigti, jog Lietuvoje būta teroristams skirto CŽV kalėjimo. Šio pareiškimo žavesys ir neatremiama elegancija ta, kad jis buvo padarytas ne po atlikto tyrimo, bet iki jo.
Nors prezidentės pareiškimai ir veiksmai kartais yra neprognozuojami ir šokiruojantys, jos reitingai išlieka tokie aukšti, kad veikiau gali ne kilti, o kristi bei svyruoti. Karts nuo karto, žinoma. Savo ruožtu nėra pagrindo teigti, jog prezidentės populiarumo karūną gali paveržti premjeras Algirdas Butkevičius. Bent jau ilgam. Kadangi jokia ekonomine logika nepagrįsti rožiniai rinkėjų lūkesčiai pasmerkti žlugti, tai apžvelgiamoje ateityje pradės leistis ir premjero populiarumo kreivė.
Vadinasi, D. Grybauskaitė, prie kurios jokios nuodėmės ir jokie kompromatai absoliučiai nelimpa, yra tiesiog pasmerkta dar vieną kadenciją likti valdžios ir populiarumo olimpe. Kitas dalykas, kad karštai tikintys katalikai galėtų vakarais sukalbėti tokią maldelę: „Viešpatie, suteik prezidentei išminties laikytis įstatymų, kurių neįmanoma pakeisti, duok drąsos pakeisti įstatymus, kuriuos reikia pakeisti ir išminties atskirti politinius ir moralinius dalykus nuo teisinių“.