Šias dvi kartas skiria maždaug penkiolika metų. Ir turime štai tokią sociolingvistinę situaciją. Kaip reaguoti? Nenoriu dramatizuoti, nes tai laikoma prastu skoniu ir yra mėgstama patyčių tema: vėl kalbininkė verkia dėl lietuvių kalbos, aiškiai galios jausmo pritrūko, o juk lietuvių kalba išgyvena geriausius laikus. Juk toks naratyvas, ar ne? Gal ir išgyvena, gal ir laikus. Bet ar dar po penkiolikos metų jaunoji karta apskritai norės (ir galės) pereiti į lietuvių kalbą bent šiek tiek aukštesniu, intelektiniu, abstrakčiu lygiu? O gal užteks frazių „pasišildyk picą“ ir „kojinės džiovykloje“?
2013 metais, kai Lietuva pirmininkavo Europos Sąjungai, vadovavau didžiulės konferencijos „Vienijanti įvairovė: kalbų reikšmė mobilumui, darbui ir aktyviam pilietiškumui“, kurioje dalyvavo per 300 mokslininkų, vertėjų, mokytojų, teisininkų, rašytojų, kalbos technologų, verslo atstovų, politikų iš visų Europos Sąjungos šalių, organizaciniam komitetui. Konferenciją globojo Androulla Vassiliou, tuometinė ES kultūros, švietimo, daugiakalbystės ir jaunimo reikalų komisarė. Pagrindinį pranešimą skaitė filosofė Dalia Staponkutė.
Buvo aptariamos Europos daugiakalbystės idėjos, sociokultūrinė kalbų lygybė, globalizacijos įtaka kalbų ateičiai. 2013 metais, įkvėpta konferencijos idėjų, „Delfi“ žurnalistui sakiau: „Manau, pati kalba greitai neišnyks, nes kol patys norėsime, ja kalbėsime. Man atrodo, mums atėjo laikas kelti klausimą, kaip mes kalbėsime ir kur. Ar mums lietuvių kalbos užteks tiktai nuvažiavus į kaimą pas močiutę paprašyti barščių, ar vis dėlto mes norime savo kalba diskutuoti moderniuose mokslo centruose, norime savo kalba diskutuoti apie šiuolaikinį meną, šiuolaikinius politinius procesus.
Tai esminis klausimas. Man atrodo, kad, jeigu mes nestiprinsime abstrakčiosios mūsų kalbos dalies, sąvokų kūrimo dalies, tai kalba neišnyks, bet ji po truputį nukeliaus į virtuves, į namų aplinką, kaip buvo XIX a. Man atrodo, tai rimtas iššūkis, turime labai greitai apie tai mąstyti. Kodėl? Norime to ar nenorime, globalizacijos procesai veikia visą pasaulį, norime ar ne, pasaulyje ir kalbos, ir kultūros labai greitai maišosi. (...) Jeigu mes nepriimsime rimtų sprendimų, (...) prognozuoju kokius 25 metus. Ir po to teturėsime kalbą, kuria galėsime paprašyti barščių.“ Prieš dešimt metų tai buvo šiek tiek retorika, šiek tiek bravūra, nes tuo metu labai norėjosi tikėti, kad taip tikrai neįvyks. Atrodė, nejaugi pradėsime nebesuprasti, kad be savo įvairialypės tapatybės kalbinės dalies esame tik pilki rytų europiečiai, kurie, nors ir labai to nenorėtų, kol kas vakariečių akyse išsiskiria pirmiausia posovietine praeitimi ir pokolonialistinėmis sociotraumomis. Unikalūs tapatybės elementai (išsaugota archajiška kalbos struktūra, sąsajos su sanskritu, net kalbos sudėtingumas) daro mus spalvingus, o nacionalinės kalbos jėga ir lankstumas koreliuoja su visuomenės ateities sėkme. Taip, mūsų vaikai jau nebeturi tamsaus mūsų nelaisvės šleifo, bet ar nuo to keičiasi jų kilminė geografija ir istorija?
Na, čia retorika. Bet pripažinkime, kad raudona lemputė dega. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje diskutavome apie lietuvių ir anglų kalbų (ne)konkuravimą mokykloje. Gimnazistė, kurią pasikvietėme kaip ekspertę (be ironijos), sakė, kad moksleiviai jausmus (sic!) reiškia angliškai, nes lietuviškai jiems trūksta žodžių.
Kalba, kurios yra mokomi mokyklose, ir komunikacija nesutampa. Lietuvių kalbos moksleiviai mokosi kaip kokios matematikos: įsidėmėk taisykles (formules), taikyk su tavimi visiškai nesusietame tekste. (Pridėsiu nuo savęs: ir bandyk nuspėti mokytojo, o vėliau – egzaminuotojo, lūkesčius). Pamokos neįdomios, palyginti su užsienio kalbų pamokomis. Angliškai geriau išsireikšti ir kalbant apie abstrakčius dalykus. Labai gera mokinė, kurią moko labai gera mokytoja, kalbėjo nuoširdžiai ir sąžiningai. Pagarba ir padėka joms abiem (o mokytojai dar ir už tai, kad jauną žmogų moko kalbėti taip, kaip jis jaučiasi, o ne taip, kaip reikia).
Kodėl susiklostė tokia situacija mokykloje? Lietuvių kalbos mokytojas sakė, kad programos suriša rankas. Kad kvočiamasis (pamenate, kad mūsų literatūros klasikai egzaminus vadino kvotimais) egzaminas nužudo kūrybiškumą. Edukologė sakė, kad kalbos mokymo programų analizė parodė, jog programos, analizuojant nuo Nepriklausomybės pradžios, darėsi vis labiau perkrautos, daugėjo taisyklių, viskas painėjo ir sudėtingėjo. To pokalbio metu – nenuostabu – pokalbininkų emocijos ėmė viršų: „nušluot viską ir pradėti iš naujo – šiuolaikiškai, atsižvelgus į pasikeitusį informacijos suvokimą, pripažįstant, kad lietuviai vaikai bus dvikalbiai, bet ne vien tik anglakalbiai.“
Keisčiausia, kad mokyklinės lituanistikos problemos yra žinomos. Apie tai, kad lietuvių kalbos dėstymo programos keičiasi, o vadovėliai paskui nespėja, egzaminai neatitinka šiuolaikinės pedagogikos, tebekultivuojama praktika „pagauti“ mokinį per klaidą, trūksta gero skaitmeninio (o ir neskaitmeninio) turinio paaugliams, konceptualiai kalbos mokymo ideologija įstrigusi XX amžiaus pradžioje, o metodologijos – šeštajame dešimtmetyje, kartoja ir kartoja geri lituanistai ir lituanistės. Bet viskas kaip įstrigę, taip įstrigę. Ir geri, atsakingi mokytojai išeina iš mokyklų. Ir toliau mokytis lietuvių kalbos reiškia būti iš anksto pasmerktam ar pasmerktai klaidai, nesėkmei, nusivylimui.
Tai viena iš priežasčių, kodėl moksleiviai pereina į anglų kalbą. Nepagrindinė, nes yra kita, gerokai sudėtingesnė, ne mokykloje sprendžiama – lietuvių kalba akivaizdžiai praranda kultūrinį pranašumą (nenoriu būti lietuvis), nespėja paskui besikeičiančio gyvenimo srautą su naujomis sąvokomis ir terminais, jos laisva raida vis ima ir užstringa tarp niekio kalbėjimo (kalbinių mišių laikymo) Scile ir sustingdytų „išvalytos“ kalbos formų Charibde.
Kokia ateitis? Nutautėjimo procesai prasidėjo. Kas juos sustabdys? Šitas sudėtingas problemas ateityje spręs mūsų dvikalbiai vaikai arba jų nespręs mūsų anglakalbiai vaikai. Bet dabar reikia atsikvošėti mums. Kaip pavyzdį pateiksiu tik vieną, mano supratimu, kenksmingą sprendimą. Pasakykite man, kokių tikslų siekiama kalbėjimo įskaita? Na, atsakytumėte – patikrinti moksleivių gebėjimus įtikinti, argumentuoti, kuriuos jie turi įgyti mokydamiesi retorikos, bei apskritai reikšti savo mintis balsu.
Tai bus labai svarbu ateityje, kai jaunuoliai išeis į tikrą gyvenimą ir pradės siekti savo tikslų. Juk kalbėjimas visada yra tikslo siekimas, kitaip jis neturi prasmės. Kalbėjimo įskaitos sumanytojai mano kitaip: kiek teko matyti – kalbėjimo temos yra kokio nors literatūros kūrinio ar kūrinių interpretacija (?), kritikos įžvalgos perpasakojimas (?) ar kažkas kita, bet tik ne suasmenintas moksleivių kalbinių (ir retorinių) gebėjimų patikrinimas. „Antigonė – maištininkė ar ramybės drumstėja?“ – tema, kurią siūloma įsigyti dešimtokams feisbuke.
Kokia nauda iš tokios kalbėjimo įskaitos? Na, gal pasikartos literatūros kūrinį ir pamankštins atmintį. Ironizuojant, naudos nedaug, bet nieko baisaus, išeis į gyvenimą, nusipirks viešojo kalbėjimo kursus ir praktinės problemos nebeliks. Bet absurdo jausmas gali ir likti. Ir atmetimo reakcija užsifiksuoti.
Diskusijos bibliotekoje klausiusi mokytoja anglistė sakė: „Žinojau, kad blogai, bet negalvojau, kad katastrofiška. Naktį turbūt neužmigsiu.“ Sūnus, nuo kurio pradėjau savo komentarą, nors sakė, kad, kol pats nepamatysiu, nepatikėsiu, kad lietuviai vaikai kalba tarp savęs angliškai, bet vis tiek pridėjo „ne mokyklos čia problema, ne ten sukat, valstybės čia rimta problema.“ Aš su juo sutinku. Žinoma, jei mums dar reikia lietuvių kalbos.
