J. Litvinaitė. Kodėl reikia balsuoti? – atsakymas N. Vasiliauskaitei

Klausimas, ar reikia, ar nereikia balsuoti, jau kuris laikas sklando ne tik viešojoje erdvėje, bet, matyt, ir mūsų virtuvėse, šeimos vakarėliuose ir visur, kur tik susitinka bent du balsavimo teisę turintys piliečiai. Būtent teisę, o ne pareigą. Lietuvos Respublikos Konstitucija, mūsų pagrindinis ir aukščiausias šalies įstatymas, skelbia, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems rinkimų dieną suėjo ar jau yra 18 metų, turi teisę balsuoti.

Teisė savaime yra vertingas dalykas, nes būtent teisė suteikia mums galimybę pasirinkti – naudotis ja ar nesinaudoti. Tuo tarpu pareiga, suprantama, pasirinkti neleidžia – tu privalai tai daryti. Demokratinės valstybės esmė – suteikti kuo daugiau teisių kiekvienam visuomenės nariui ir kuo labiau užtikrinti galimybes jomis naudotis. Būtent galimybes – pilietis pasitrenka, naudosis ta teise visiškai, ar tik dalinai, ar visai nesinaudos. Pareigą mūsų Konstitucija numato vienintelę: suaugusiems piliečiams – rūpintis savo vaikais, jų mokymusi, kol jie sulauks pilnametystės (ar 24 metų, jei studijuoja) ir rūpintis savo tėvais, jei jie patys negali to padaryti. Tvirtinti, kad piliečiai turi pareigą balsuoti – tiesiog klaidingas, nepagrįstas teiginys.

Lygiai kaip ir tvirtinimas, jog piliečiai turi per daug teisių. Nes teisės – demokratijos pagrindas, kiekvieno mūsų siekiamybė ir laisvo gyvenimo sąlyga. Tad teises ginti, saugoti ir jomis naudotis – tiesiog racionalus sprendimas žmogui, kuris nėra linkęs gyventi prievartoje, tarno pozicijoje. Tačiau teisė, suteikdama pasirinkimą, kartu sukelia rūpesčių: nes pasirinkti kartais būna labai sudėtinga. Kartais norisi, kad kiti už tave pasirinktų, kad kiti už tave nuspręstų. Tokiai sudėtingai būsenai žmonės yra susikūrę įvairiausių priemonių – principų, įsitikinimų sistemų. Arba hierarchijų – sako, aš tik tarnas, tegu ponas sprendžia... Tačiau atiduodamas ponui sprendimo teisę, žmogus kartu atiduoda ir gabalą savo paties laisvės. Laisvės pasirinkti, klysti, rizikuoti, laimėti, pajusti malonumą būti laisvu. Atidavęs gabalą laisvės, jis tampa nebe savarankiškas, o priklausomas. Noras gyventi priklausomybėje taip pat yra žmogaus pasirinkimų sąraše. Jis tam turi teisę.

Bet toks jo pasirinkimas yra rizikingas tiems, kurie nenori būti priklausomi, o nori būti laisvi. Rizika kyla iš galios, kurią įgauna asmenys, sugebėję pajungti savo valiai kitų pasirinkimus ir sprendimus – tuos asmenis mes vadiname lyderiais, vedliais, vadais. Šie disponuoja didesnėmis galiomis, nes jų rankose susitelkė ne tik jų pačių teisės, bet ir kitų žmonių iš kvailumo ar iš laisvo apsisprendimo perduotos teisės. Disponuodami savo ir kitų jiems perduotomis galiomis, lyderiai uzurpuoja viešąsias erdves, informacijos kanalus, išteklius, ima skleisti sau palankią propagandą, pamažu didindami gretas tų, kurie pasiruošę jiems tarnauti. Tokioje aplinkoje tiems, kurie nori būti laisvi ir patys sau šeimininkai, atsiranda grėsmė būti supančiotam ar paties lyderio, ar jo vedamos minios. Ta minia nėra visiškai akla savo lyderio valios vykdytoja – kartais iš stropumo užsimoja sunaikinti stojančius skersai kelio jos vadui, lyderiui. Ir be paties lyderio paliepimo. O kas būtų, jei lyderis palieptų?

Štai kodėl kiekvienas mūsų, norinčių būti laisvais ir nepriklausomais, nesutryptais ir šiaip tie, kurie nenorime būti ,,ganomi“ Didžiojo žmogaus, prisiimame įsipareigojimų. Ne pareigų – nes niekas niekada mūsų, laisvų, negali pavergti, primesdami mums nurodymų, ką mes turime daryti. Tiesiog patys laisva valia, niekieno neverčiami, įsipareigojame. Tuo sąvoka ,,pareiga“ ir skiriasi nuo sąvokos ,,įsipareigojimas“. Pirmasis išplaukia iš kito valios, antrais – iš vidinio apsisprendimo. Įsipareigojame atsakingai naudotis savo teisėmis ir laisvėmis – neperduoti jų į netinkamas rankas. Neatiduoti tiems, kurie gali tuo piktnaudžiauti. Atidavę – prižiūrėti ir kontroliuoti, ar mūsų patikėtinis neketina uzurpuoti mūsų minčių ir gyvenimų. Kartu prisiimame įsipareigojimą padėti susigaudyti tiems, kurių laisvės ir nepriklausomybės poreikį jau pasiglemžė Didysis žmogus ar Didžioji partija. Jie jau Vedlio rankose – jie bėgioja po gatves su lankstinukais ir skrajutėmis, jie piešia plakatus, jie drasko akis kitaip mąstantiems, jie šaiposi iš tų, kurie priklauso kitai stovyklai. Jie – lyderių tarnai, kurių vienintelis tikslas – padėti sukaupti savo vadui galių. Kieno sąskaita? Tavo ir mano, tų, kurie dar tebebranginame savo teises.

Bet mums siūloma atsisakyti vienos teisės – tiesiog šiaip, atsisakyti, nes tie, kurie siūlosi būti vadais, tiesiog esantys nepatrauklūs. Sunku ginčytis dėl daugelio lyderių patrauklumo/ nepatrauklumo. Skonio ir išsilavinimo, pažiūrų ir visų kitų dalykų, mus darančių asmenybėmis, rinkinys lemia mūsų vertinimus.

Mūsų – tai tų laisvųjų, dar gebančių blaiviai ir atsakingai vertinti. O tie, kurie savo teises ir laisves jau seniai atidavė Didiesiems, jau nebevertina. Jie jau žino. Žino ir eis balsuoti. Nes jų Vadas to nori. Jie Vadui ištikimi. Jie dar atsives su savimi ir kaimynus, gimines, draugus. Ir jie nubalsuos. Nubalsuos už savo amžinai laimingai besišypsantį vadą, kuris kiekvienam iš jo tarnų armijos suteikia vilties ,,prie lovio“ ar prie dvaro – bent tvoros sargu pabūti. Už tuos, kurie, matyt, kitoje kadencijoje pasiūlys mokyklose įvesti lagaminų pakavimo kursus – juk jau užsienio kalbos ir matematikos egzaminai privalomi, kad kiekvienas galėtų susiskaičiuoti, kad čia būti nebeapsimoka ir gautų įrankį prisitaikyti ten, kur apsimoka. Už tuos, kurie kolekcionuoja auksinius samčius, medžioklės pakvietimus, žemes, postus. Nubalsuos ir tiek, pasijuokdami iš tų, kurie tiesiog išmetė savo teises į konteinerį. Bet kuriuo atveju, Seimas bus išrinktas.

Aišku, gali atsirasti norinčių paskelbti gerb. N. Vasiliauskaitę savo Didžiuoju įkvėpėju ir daryti tai, ką ji siūlo. Bet jei visi žygiuoja ta pačia koja, ar tai jau nėra Šiaurės Korėja? Jei visi elgiasi vienodai, kuo tai skiriasi nuo tarnystės kažkam? O jei norisi elgtis pagal savo pasirinkimo teisę ir logiką?
Jei nenori išmesti savo laisvės ir nepriklausomybės? Už ką balsuoti, jei, anot N. Vasiliauskaitės, visi nepriimtini? Tas pavojingas žodis visi – ten, kur jis prasideda, baigiasi pasirinkimo galimybė. O ji – būtina laisvės sąlyga. Tad – pasirenku rinktis.

Kaip, kad būtų kitaip, nei prieš tai, o ne tik blogiau ir blogiau? Ogi imti ir pasirinkti kitaip – iš principo kitaip, taip, kaip niekad iki šiol Lietuvoje nedarėme.

Balsavome už Didžiąsias partijas. Už Didžiuosius vadus. Už Didžiąsias grėsmes ir jų gynėjus - už viską, kas didelis ir gražiai atrodo. Ir dideli tiesiog virto dar didesniais. O gal šį kartą už mažus – pačius mažiausius, mažiausiai matomus ir girdimus, na, tokius ,,nežinomus“. Kodėl ,,nežinomus“ kabutėse? Dėl to, kad internetas ,,daugiagalis“. O ir Lietuva maža ir visi vieni kitus pažįsta. Tik reikia padirbėti – pasiklausinėti, paskaitinėti, paanalizuoti, paskambinti. Nieko veltui nebūna, taip pat ir laisvės bei nepriklausomybės. Dėl jų reikia pasistengti. Taip ,,nežinomi“ virs labai gerai žinomais. Tada ir priimti sprendimą – kieno vizija atitinka Tavo asmenines vizijas. Kuris siekia būti ne tavo ponu, o tavo partneriu, tavo kolega. Kolega, kartu su tavimi kuriančiu laisvą ir nepriklausomą žmonių bendriją.

Kodėl atsiranda teorinė prielaida, kad tie išrinkti ,,mažieji“ bus tinkamesni nei tie Didieji? Ogi dėl to, kad, vis dar tikėtina, mes tebesame skirtingi. Visi įvairūs. Saviti. Savarankiški. Su savo pasirinkimais ir su savo vizijomis kaip norime gyventi. Dėl to išrinksime labai įvairiaspalvį Seimą – su keliolika skirtingų partijų ir su keliolika nepriklausomų kandidatų. 141 skirtinga pozicija. 141 nesusitarusių, nesusimokiusių, nepatyrusių, nesudariusių išankstinių koalicijų.

Ką jie darys po rinkimų? Pirmiausiai, aišku, tarsis. Juk reali valdžia būna tik daugumos rankose, tiesa? Kodėl jie urėtų tartis garbingai? Tikėtina, kad viena iš priežasčių – jie naujokai. Jiems, greičiausiai, bus baisu tartis negarbingai – juk nepažįstamasis gali netinkamus pasiūlymus paviešinti, siekdamas populiarumo dividendų.

Po to, kažkaip – vienaip ar kitaip – susitarus, reikės veikti. O kaip veikti, jei nėra patirties, žinių, įgūdžių? Tada reikės kreiptis pagalbos – į specialistus, mokslininkus, ekspertus. Nes kreiptis į šarlatanus ar žiniuonius neleisime mes. Tie, kurie dar tiki sveiko proto ir racionalaus pasirinkimo teorijos efektyvumu. Nes, sudalyvavę rinkimuose mes parodysime, kad giname savo teisę ir neketiname niekam – jokiam Vadui – atiduoti savo sveiko proto ir nuovokos.

Ir tada tas mūsų įvairiaspalvis, polifoninis Seimas kažką padarys – kažką, nes sunku nurodyti, ką susitars mažieji, atstovaujantys mūsų begalinei įvairovei, pagaliau, atstovaujantys tam iki šiol neatstovautam mažajam žmogui, kurį Didysis žmogus nuolat ,,gelbėjo“, bet ne atstovavo. Ir gal kitoks Seimas ne viską darys idealiai gerai, bet mes to ir nesitikime. Juk valstybė yra statoma. Nuolat. Neklysta tas, kas nedaro. Bet iš klaidų mokomės. Ar yra lemtingos, fatalinės klaidos, po kurių nei kam, nei iš ko nebebus mokytis? Manau taip. Ta klaida – atiduoti savo laisves ir teises, tiesiog jas išmesti, jomis nebesinaudoti. Antros okupacijos, nesvarbu, kad tai mūsų pačių išauginto Didžiojo žmogaus ar Didžiosios partijos okupacija, mes galime ir neišgyventi.

Su padėka prof. Gintautui Mažeikiui, paskatinusiam mąstyti šiuo keliu.