Ir štai, beskaitant šiuos straipsnius, jums superšti gerklę, sukosite. Kaimynas irgi pakrenkšti. Kolegos sloguoja, kai kas dėl pakilusios temperatūros neatėjo į darbą. Peršalimas, o gal sezoninis gripas – pagalvojate.
Išgeriate kokio nors reklamuojamo putojančio sintetinio marmalo ar arbatos su citrina ir einate lankyti močiutės, paskui – į kavines susitikti su draugais. Pasveikote. Gyvenimas nestoja. Nes jūs paprasčiausiai nežinote, kad buvote pasigavę virusą, kurio privalu bijoti kaip maro. Yra geras rytiečių posakis: žinojimas apriboja.
Tačiau, prieš grįždami į koronasimuliakrą, kuriame dabar esate, atsukite laiką šiek tiek atgal. Kai koronavirusas šiai planetos pusei atrodė kaip tolima egzotika, mūsų profesoriai, iš įpročio susireikšminę kliedėjo apie Vakarų mokslininkų ir medicinos pažangą, esą Europa įveiks naujo užkrato plitimą be didelių pastangų, nes mes gi – neva ne tokie atsilikę kaip Rytai.
Be to, paaiškėjo, kad Europos likimas priklauso kone nuo vienintelių kinų komunistų malonės – ar jie susimils baimės balutėse mirkstančioms Vakarų šalims padėti, kiek teiksis atsiųsti medikų profesionalų ir įrangos.
Kadangi Europa jau vis tiek galutinai prarado veidą prieš visada planetos centre siekusią būti „Vidurio valstybę“ (būtent tai reiškia Kinijos pavadinimas Zhongguo), tuoj turės atsiklaupusi šios Azijos drakonės maldauti ne antraeilės medicininės atributikos, o realiai veiksmingų tradicinės kinų medicinos vaistažolinių mišinių, kuriais Kinijoje sėkmingai gydomi sunkesni nelabojo viruso simptomai.
Kinai ypatingai neslepia, bet ir neskuba akcentuoti savo tradicinės medicinos įtakos kovoje su virusu ir nemokamų patarimų nedalija. Kinija tokia yra – stengiasi išlaikyti savo stiprybių, tokių kaip tradicinė kinų medicina, kulinarija, retieji metalai, monopolį, o įveiktą problemą paversti ginklu, kad galutinai planetoje įtvirtintų savo hegemoniją.
Taigi, prieš užkratą, dažniausiai pasireiškiantį kosuliu, o sunkesniais atvejais – karščiavimu, visiškai suskydo dar neseniai visagaliais planetos viešpačiais save laikę Europos civilizacijos ubermenšai ir per kelis panikos mėnesius grįžo į tikrąjį savo pavidalą – mažus, gležnus, apsiseilėjusius, niekingus žmogeliūkščius, iš kurių jau kvatoja net jų pačių baimės šešėliai.
Ar naujasis, žmonijai dar nepažintas užkratas buvo tyčia paleistas, ar per žioplumą išsprūdo iš Uhano Virusologijos instituto laboratorijos, klausimas Kinijos ir JAV informaciniuose karuose kol kas lieka atviras.
Tačiau kad pasaulio valstybių vyriausybės įsivažiavusios masinę psichozę ir neadekvačią fobiją dabar jau kursto tyčia dėl įvairių savanaudiškų interesų, tai jokių abejonių nelieka.
Tik pažiūrėkite, kaip lengva spaudyti bandos baimės mygtukus. Dar prieš porą mėnesių Lietuvoje labiausiai reikėjo bijoti vėžio. Šiandien anos klastingos ir mirtinos ligos neliko, nes dabar mygtukas perjungtas į koronos režimą.
Šį sezoną Lietuvoje nuo gripo komplikacijų mirė 8 asmenys, o intensyvios terapijos skyriuose atsiduria net vaikai. Tačiau šią akimirką gripo baimė – nemadinga, ir jei žmogus išdrįso susirgti kažkuo kitu nei korona, tai – nerimta, neverta dėmesio ir nesiskaito.
Prisišiurpinę žmogeliukai lengvesnio už gripą viruso labiau bijo nei hepatito C, ŽIV ir sifilio kartu sudėjus. Paveikti koronafobijos Europos laukinukai tik dabar sužinojo, kad kartais reikia plauti rankas, čiaudint stengtis neapspjauti aplinkinių, viešumoje nekrapštinėti šnervių, nerakinėti dantų ir saugoti senolius.
Grėsmes koronafobijos įkaitai atsirenka labai selektyviai. Visai kaip tame anekdote: važiuoja troleibusu žmonės, vienas iki paraudonavimo kosti, skrepliuoja, bendrakeleiviai pakraupę atsitraukia ir išdrįsta paklausti, ar tam – ne korona, šis patikina, kad jam tik – atvira tuberkuliozė, ir visi, lengviau atsikvėpę, vėl ligonį apgula, apkabina lyg tikrą brolį ir toliau sau ramiai tęsia kelionę.
Pranešimas apie mirtį nuo buboninio maro šį momentą nesukeltų tiek dramų, kiek naujiena apie dar vieną koronos „kankinamą“ pacientą, kuriam ėmė kutenti gerklę ir temperatūra pakilo iki 37. Tačiau didžiausią ekstazę koronaisterijos aukoms sukelia antraštės apie mirtis. Ne pačios mirtys ir jų tikrosios priežastys, tačiau vaizdingos antraštės ir iš konteksto išplėšti skaičiai.
Labiausiai krūpčioja Italija. Dešimtys ir šimtai naujų mirčių – neišgalvotos, jos tikros. Skelbiama, kad anapilin žmones masiškai stumia korona.
Dar pridursiu nuogais faktais pagrįstą prielaidą, kuri į pasaulio žiniasklaidą kol kas išvis nepatenka. Senjorams nuo amžiaus ilgainiui atsiranda įvairių sveikatos sutrikimų, tad dažnas vartoja daugybę skirtingų vaistų.
Pradėję skųstis koronaviruso simptomais, jie, kaip didžiausia rizikos grupė, sulaukia didesnio medikų dėmesio, paguldomi į ligonines, kuriose dar spėja prisigaudyti ir kitų infekcijų.
Ten nelaimėliai gauna dar daugiau vaistų. Kadangi kol kas joks modernus vaistinis preparatas tiesiogiai nuo koronos į rinką nepaleistas, ligoniams, lyg bandomosioms jūrų kiaulytėms, duodami visokie medikamentai tiks-netiks.
Ne joks sąmokslas, net jų vartojimo lapeliuose parašyta, kokį šalutinį poveikį bei komplikacijas sukelia: gali „atsisakyti“ organai, sustoti širdis, atsirasti epilepsija, depresija, o pykinimas, vėmimas, viduriavimas – čia savaime suprantami, įprasti dalykai.
Tai ne kiekvienas jaunas organizmas pajėgus atlaikyti tokį „gydymą“, o nuo ligų „nusidėvėjusiam“ ir nusilpusiam žmogui pakelti nekasdienius sintetinių surogatų krūvius būtų jau tolygu stebuklui.
Tad gali būti, kad pagrindinis sparčiai Europoje bei Irane daugėjančių mirčių katalizatorius yra ne pats virusas, o nemokšiškai taikomas gydymas ir eksperimentiškai, kone spėliojant ir buriant paskiriami vaistai.
Taigi, koronavirusu dabar galima uždenginėti ir gydytojų klaidas, ir medicinos bejėgystę, ir apskritai gyvenimo galo neišvengiamybę.
Keliaujame pas kaimynus. Žiniasklaida skelbia: Lenkijoje mirė 27 metų gimdyvė nuo koronos, bet tik tarp kitko priduria, jog ją buvo ištikęs sepsis, kuris su naujuoju virusu greičiausiai niekaip nesusijęs ir nuo kurio, deja, šimtai ligonių operacinėse mirdavo ir lig tol.
Toliau sekame naujienas. Aptinkame, kad „Ispanijoje nuo koronos mirė jaunas futbolininkas“. Tik paskutiniame sakinyje pažymima, kad jis sirgo nepagydoma vėžio forma. Rusijoje irgi neseniai buvo paskelbta apie pirmą mirtiną koronaviruso auką.
Ten jau kiek aiškiau informacija netrukus papildyta: po skrodimo nustatyta, kad velionis buvo apsikrėtęs korona, tačiau mirė nuo trūkusio trombo, o tam užkratas nepadarė jokios įtakos. Apskritai aiškėja, kad šis virusas – ne toks jau ir galingas influenceris, kaip sausos, bekalbės ir kurčios statistikos perša.
Tai tik keli pavyzdžiai, kaip galima dirbtinai pritempinėti statistiką ir sėti paniką, atmetant jai trukdančius faktus arba išverčiant juos į išvirkščią pusę.
Remiantis tokia selektyvia mirties kilmės paieškų logika, o tikras išėjimo anapalin priežastis slepiant, nutylint arba ignoruojant, kiekvieną nemirtiną ir populiarų virusą, bakteriją, pirmuonį, grybelį iškart galima paversti Giltinės bendrininku – reikia tik jam palankia linkme nukreipti patalogoanatominį tyrimą ir faktų interpretaciją.
Tarkim, visiems, kurie jau pasitraukė iš šios ašarų pakalnės, dar neataušusiems galima atlikti skrodimą ir ieškoti grybelinės candida infekcijos.
Didelė tikimybė, kad pas trečdalį mirusiųjų ji bus aptikta. Vadovaujantis koronine logika, galima būtų teigti, kad štai kokia tai pavojinga liga ta kandidozė, pasiglemžė net trečdalio pacientų gyvybes, o visokie insultai, infarktai, vėžiai – į tai galima ir akis užmerkti, nes tuo metu tai niekam neįdomu.
Koronapanika tuoj pasieks tokį lygį, kad kai vidury judrios gatvės elektriniu paspirtuku skriejantį ir tuo pačiu metu mobiliuoju telefonu žaidžiantį bei ausinėmis muziką visu garsu klausantį noliferį mirtinai sužalos girto pacuko vairuojama mašina, o skrodimo metu velionio organizme bus aptiktas koronavirusas, tai kitą dieną SAM plepučiai gedulingai, tačiau išdidžiai paskelbs, kad mirė dar vienas korona apsikrėtęs daug vilčių teikęs jaunas žmogus.
O tuo metu pasaulio politinio elito pasipūtėliai, savo šalių žmones kaip gyvulius prieš skerdimą suvarę į karantino gardus, patys sau laisvai važinėja, skraido į konferencijas, susitikimus, dalijasi gerąja patirtimi, kaip demokratinėmis sąlygomis įvesti diktatūrą ir kokią materialinę naudą iš to galima išpešti, vaikšto į ložių narių sueigas, glebėsčiuojasi, bučiuojasi vieni su kitais, grįžę iš viruso židinių šlaistosi parlamentų ir NATO vadovybės koridoriuose, nė neslepia, kad čiaudo ir giriasi aspsikrėtę, tada rodo, kaip savo prabangiuose kabinetuose ar vilose didvyriškai izoliuojasi.
Vadinasi, jei jie užkrato nebijo taip, kaip mus skatina jo bijoti, matyt, turi pačios patikimiausios informacijos, kiek ta korona iš tikro (ne)pavojinga.
Laukite koronaserialo tęsinio. Skaitytojų pageidavimu kitoje dalyje bus apžvelgiamos išsigelbėjimo iš koronadiktatūros alternatyvos.