Blaškosi draugas. Keliauja, bando žaisti golfą, kaituoti, griebiasi įvairių hobių, anonimiškai dalyvauja internetinių forumų diskusijose, rašo komentarus po „Delfi“ straipsniais – bet nesuteikia tai svarbos pojūčio ir emocinės pilnatvės. Stoja į įvairius „verslo klubus“, bet greitai jais nusivilia kaip nesustojančiais „pinigų siurbimo mechanizmais“. Juoba, kad neieško mano draugo nei masonai, nei „Opus Dei“ tipo organizacijos, o tai ypač skaudina, suvokiant, kad toks kaip tu jiems nereikalingas. Skundžiasi mano draugas, kad jau yra pasiruošęs mirti iš nuobodulio.
Ir aš jį suprantu. Žinau, kad tokiais visuotinio aplinkos abejingumo atvejais žmogų iš pradžių apima bejėgiškumas, kuris veda į liūdesį ir melancholiją, o nuo ten jau nebedaug belieka iki depresijos ir visiško abuojumo. O juk, pasak Arthuro Schopenhauerio, būtent sielvartas ir nuobodulys yra didžiausi žmogiškosios laimės priešai. Reikia draugui kaip nors padėti.
„Išeitis yra, – sakau aš. – Yra viena vieta, kurioje gali rasti viską, ko tik gali geisti bet kurio sąmoningo piliečio širdis, tai – politinė partija. Bet kuri. Todėl stok, drauge, į partiją!“
Būti atviru partijos nariu Lietuvoje – netgi pavojinga: jei nesi valdžioje, kaipmat politiniai priešininkai susidoros (kaip žinoma, valstybiniuose postuose ir konkursuose kompetencijos viršenybė prieš partinę priklausomybę numirė kartu su Prezidentu Algirdu Brazausku), o štai jei atrodysi apolitiškas ir visų politinių procesų atžvilgiu demonstruosi nuolankų abejingumą – gal tada pasigailės, netrukdys verslo sukti.
Raukosi draugas. Kaip ir 98 procentai lietuvių, jis nepasitiki politinėmis partijomis, jam kur kas arčiau širdies gaisrininkai ir muitininkai, kuriais, beje, jis irgi nepasitiki. Kaip pagyvenęs sovietmečiu, draugas turi alergiją žodžiui „partija“.
Kaip kilęs iš inteligentiškos šeimos, nemėgsta jis ir asmeninio artumo valdžiai. Kaip išsilavinęs žmogus, mano, kad kategoriškos partijų programos gniuždo asmens valią, o partijų vadai negali būti pranašais. Kaip racionaliai mąstantis žmogus jis niekina partijų nesąžiningumą, naikinantį visus žmonių individualius talentus ir nuopelnus, kuriuos pakeičia partinės narystės suokalbiai.
Negana to, jis laiko partijų narius korumpuotais asmenimis – „niekada gyvenime kyšio nesu paėmęs nei davęs!“ – karščiuojasi mano draugas (o į tai jo klausiu: kaip tu gali žinoti, kad tau nepatinka kyšiai, jei niekada nesi jokio paėmęs ar davęs?).
Be to, suvokia, kad būti atviru partijos nariu Lietuvoje – netgi pavojinga: jei nesi valdžioje, kaipmat politiniai priešininkai susidoros (kaip žinoma, valstybiniuose postuose ir konkursuose kompetencijos viršenybė prieš partinę priklausomybę numirė kartu su Prezidentu Algirdu Brazausku), o štai jei atrodysi apolitiškas ir visų politinių procesų atžvilgiu demonstruosi nuolankų abejingumą – gal tada pasigailės, netrukdys verslo sukti.
„Suprantu tavo abejones, – sakau, – bet kiekvienas politinis aktyvistas žino, kad ten, kur lengva – neįdomu. Todėl dar kartą sakau nuoširdžiai: jei nebijai iššūkių, kaip dabar madinga sakyti, stok į partiją. Būtent ten bus išspręstos visos tavo pilnatvės problemos.“
„Gerai, – sako jis man, – pateik man argumentuotą priežastį, kodėl tai reikia padaryti, ir aš įstosiu į partiją. Negana to, netgi stosiu į tą, kurią nurodysi tu!“
„Aš tau pateiksiu ne vieną, o net šešias priežastis, kodėl tai reikia padaryti, – atsakiau. – Tris paprastas ir tris sudėtingesnes. Ir nereikia klausyti mano nurodymų – narystės partijoje pasirinkimas yra kiekvieno piliečio asmeninė laisvė.“ Ir jis pasiruošė įdėmiai klausytis.
Remdamasis pedagoginės dialektikos principu, nurodančiu „pradėti nuo paprasto link sudėtingo“, savo kalbą, dėl svarbos koją ant kojos užsimetęs, pradėjau taip:
„Kiekvieno žmogaus aktyvią veiklą stimuliuoja tik trys poreikiai: smalsumas, šlovės siekis ir potraukis komfortui. Partinė veikla tenkina visus tris, tik juos sutaurina ir iškelia virš banalaus miesčioniškumo. Bet suprantu, kad tavęs nežavi romantizmas ir tokios neapibrėžtos sąvokos, kaip pašaukimas, liaudies interesai, gėris ir blogis ar pan.
Taip pat negaišiu laiko dėstydamas istorines priežastis, kaip ir kam atsirado partijos, neaiškinsiu, kodėl jos yra demokratijos kraujas ir prigimtinė kiekvieno piliečio privilegija, nesigilinsiu į jų vertybių, ideologijų ar politinių programų esmę – visa tai turėjai išmokti per pilietiškumo pamokas mokykloje ar vien atviromis akimis žvelgdamas į mus supantį pasaulį.
Todėl iškart pateiksiu priežastis būti partijos nariu, kurių dažniausiai žmonės neįvertina, galvodami apie partijas ir tai, ką jos suteikia, ko niekada nesuteiks jokie jachtklubai ar ’Porsche’ mylėtojų draugijos:
Pirmoji priežastis stoti į partiją – smarkiai išsiplečia tavo pažinčių ratas. Kiekviena partija yra didelė struktūra, turinti daug įvairaus amžiaus narių, ir visi jie automatiškai tampa tavo bendraminčiais, draugais, kolegomis, bent jau pažįstamais. Ką gali žinoti, gal net nauja žmona ar vyru – nuo šito niekas nesame apsaugotas! Galbūt ne su visais suartėsi ar susidraugausi, bet neišvengiamai sutiksi naujų protingų žmonių – o tai jau yra daug.
Antroji priežastis stoti į partiją – tavo veiklos geografija išsiplečia per visą valstybę. Kiekviena partija turi savo skyrius regionuose ir jų durys tau visada bus atviros. Štai nublokš tave likimas į Šilalę ar Rietavą, į kuriuos juk šiaip niekada nenusuktum lėkdamas autostrada į pajūrį, ar ne? Išleidai žmoną ir vaikus aplankyti vietinių prekybos centrų, „Dior“ ir „Gucci“ butikų, o kur dėtis pačiam? Žinoma kur – tiesiu taikymu į savo partijos būstinę, kur tavęs visada lauks šachmatų lenta, karštos aviečių arbatos puodelis, šviežias regioninio laikraščio numeris ir iškalbingi partijos nariai. Tavo partijos nariai!
Būtent partija yra ta vieta, kur visi suinteresuoti žmonės pateikia savo požiūrius ir idėjas, iš kurių išrenkama geriausia: ką gali žinoti, gal net ir tavoji taps partijos politinės programos nuostata, o vėliau – aplinkybėms susiklosčius – ir Lietuvos istorijos dalimi?
Iš to išplaukia ir trečioji priežastis – tik partijose rasi galimybę nuolat augti ir tobulėti. Partijos vienija daugelį įvairių pomėgių ir kompetencijų žmonių, jose veikia komitetai ir diskusijų klubai pagal įvairiausius pomėgius ir sritis – tik spėk visuose sudalyvauti! Ir protingų žmonių pasiklausysi, ir pats būsi išklausytas! Būtent partija yra ta vieta, kur visi suinteresuoti žmonės pateikia savo požiūrius ir idėjas, iš kurių išrenkama geriausia: ką gali žinoti, gal net ir tavoji taps partijos politinės programos nuostata, o vėliau – aplinkybėms susiklosčius – ir Lietuvos istorijos dalimi? Todėl, jei išties sutinki, kad didžiausias žmogaus turtas yra jo paties viduje (ir tai – ne inkstas), tada politinė partija – kaip tik tau.
O dabar pereikime prie sudėtingesnių priežasčių.
Ketvirtoji priežastis stoti į partiją – pirmą kartą gyvenime tu išties įgysi progą realiai kažką keisti. Kodėl žmonės tampa politikais, emigrantais, verslininkais? Nes turi vilties kažką pakeisti. Politika iš esmės yra interesų grupių lobizmas – asmeninių, šakos, regiono. Ką veikti dailininkui politikoje? Teisingai – ginti dailininkų interesus. Jei daugiau sportininkų dalyvauja politikoje, daugiau ir skiriama pinigų bei dėmesio sportui. O kas atstovaus tavo luomo ir klasės interesams, jei ne tu? Juk kalbame ne apie tokias abstrakcijas, kaip Dievas ir Velnias, Gėris ir Blogis, Dora ir Nuodėmė. Kalbame apie politiką – apie tai, kas įmanoma. O kiekvieno mažo žmogaus gyvenime yra vietos dideliam žygdarbiui.
Tai lemia ir penktąją priežastį stoti į partiją – tikrąją laisvę ir demokratiją, užtikrinančią realius pokyčius tavo ir kitų gerų žmonių gyvenime, reikia saugoti ir ginti. Kitaip mūsų bendrapilietis demokratiją pragers, praės ir pramiegos – kaip tai jau nutiko ne vieną kartą mūsų istorijoje. O ypač šiais laikais, kai tamsi masė, nepribrendusi politiniam sąmoningumui, ruošiasi praryti kultūringus ir organiškus visuomeninės elementus, dabar vos ne vos išsaugančius valstybingumo pamatus, žmogus privalo turėti savo politinę poziciją. Vyksta karas visomis prasmėmis, ir negali likti jo nuošalyje kaip pasyvus stebėtojas.
Visa mūsų tauta turi būti vienas vektorius, sulydytas vieningos neapykantos neteisybei, paniekos grubios galios demonstravimui ir bendros vilties demokratijos pergalei. Ir kai ta pergalė bus iškovota, ar galėsi pažvelgti į veidrodį ir pasakyti savo atvaizdui: tai aš tai padariau? Ar turėsi progą nors kartą gyvenime tikrai kažkuo prasmingai pasididžiuoti?
Ir galiausiai – šeštoji priežastis! – sušukau, iškėlęs rankas kaip Mozė, pranešantis žydams, kad po 40 metų trukusių klajonių, Pažadėtoji Žemė yra čia pat, už tos kalvos. – Pats žinai, kad didžiais žmonėmis negimstama, jais tampama. Praktiškai visi iškilūs Lietuvos žmonės kada nors priklausė partijai ar bent jau politinei organizacijai. Ir tik politinėje partijoje tu pats pirmą kartą savo gyvenime tapsi kažkuo.
Uždegančios energijos, gėrio ir teisingumo simboliu. Valingu ir ryžtingu tautos lyderiu, nukreipiančiu revoliucine romantika nuspalvintas aistras į pažangos ir kuriamojo darbo vagą, ir niekada nejaučiančiu bukinančio nuovargio, o tik entuziastingą jausmą, kad pats dalyvauji istoriniame procese. Tokios gyvenimo pilnatvės tau pavydės palikuonys, o tavo pasirodymas bet kuriai patalpai suteiks prasmės. Nes atmintis apie tave ir tavo veiklą yra svarbiausia, nes tik ji garantuoja tikrą nemirtingumą.
Sakai, nepasitiki partijomis? Sakai, jos sukurtos tenkinti vien savo narių ar tik tam tikrų visuomenės grupių interesus? Sakai, jos korumpuotos? Sakai, jose pilna atsitiktinių žmonių, kuriems nerūpi idealai, o tik asmeninė nauda? Jei tai išties teisybė, ką sakai, tai ateik ir pats pakeisk tas partijas. Pademonstruok, kaip reikia gyventi, elgtis ir mąstyti.
Nes maža turėti teisingas mintis, reikia dar turėti ir valios jas įgyvendinti. Sakai, nepasitiki partijomis? Sakai, jos sukurtos tenkinti vien savo narių ar tik tam tikrų visuomenės grupių interesus? Sakai, jos korumpuotos? Sakai, jose pilna atsitiktinių žmonių, kuriems nerūpi idealai, o tik asmeninė nauda? Jei tai išties teisybė, ką sakai, tai ateik ir pats pakeisk tas partijas. Pademonstruok, kaip reikia gyventi, elgtis ir mąstyti. Kritikuoti lengva. Bet, kaip sakė vienas diktatorius, pasaulis gali išgyventi be kritikų, bet be darbininkų tai tikrai ne. Ateik ir iš vidaus patark, kaip turi atrodyti ideali partija. Gal būtent nuo tavęs ir prasidės esminiai pokyčiai, suteikiantys partijoms reputacijos? Juk mes visi išaugome iš vieno kamieno – tarnystės tautai, ir tuo mūsų galutinis siekis yra vienodas. Kiekvieno mūsų patirtis tiktai paaiškina pasaulį, o visa doro žmogaus veiklos esmė yra ta, kad jis ne tik išmoktų pažinti, bet ir sugebėtų jį pertvarkyti savaip. Geriau! Išmintingiau! Teisingiau!“
Taip ir baigiau savo kalbą, tarsi knygą garsiai užversdamas.