Tačiau lyderis gali būti ir nelabai populiarus, ypač jei imasi lyderystės sunkiais klausimais. Tokie politikai dažniausiai dirba ateičiai, nelabai paisydami ar vaikydamiesi reitingų. Ir jeigu jie savo sprendimais užsitarnauja žmonių pasitikėjimą, jų ir populiarumas tampa gerokai tvaresniu. Toks yra stiprus, dažniausiai telkiantis lyderis, galintis tapti ir autoritetu. Tačiau pačiam politikui toks kelias yra daug rizikingesnis.
Ir kas blogiausia, atrodo, kad mūsų politikai vis labiau tai suvokia, todėl dar dažniau suka lengvesniu populiarumo paieškų takeliu. O jau artėjant rinkimams, apskritai tampa apsidraudėliais. Tikėtis visuomenę telkiančių arba tiesiog racionalių veiksmų, vis sunkiau.
Šiuo metu net yra įsigalėjusi nuomonė, kad reformoms ar nepopuliariems, nors reikalingiems sprendimams tinka tik pirmoji kadencijos pusė, o jau antroji tai ne, tai tik pasiruošimas rinkimams, jokių reformistinių sprendimų priimti neįmanoma. Tokią nuomonę kažkodėl palaiko ir nemažai politologų bei komentatorių.
Ar ji teisinga, didelis klausimas, nes jei pažiūrėsi į dabartinę politinę situaciją šalyje, nepateisinamą valdžios institucijų nesusikalbėjimą kelių krizių akivaizdoje, vienas kito viešą kritiką menkiausiu pretekstu, gali atrodyti, jog prezidento ir Seimo rinkimai ne 2024-aisiais, o šiemet.
Ne kitoks įspūdis buvo ir pernai. Kitaip sakant, rinkimams kažkodėl ruošiamasi per anksti ir ne atliktų darbų, o įvaizdžio pagalba, viešieji ryšiai tampa prioritetu. Kadencijos laikas, skirtas darbui, neišnaudojamas tinkamai, todėl akivaizdžiai nukenčia sprendimų kokybė, galų gale pametami ir strateginiai tikslai.
Ir tai savotiškas užburtas ratas, kuo prastesni sprendimai arba vengimas jų apskritai, tuo labiau tenka slėptis viešųjų ryšių migloje. Nes kaip kitaip paaiškinti, pavyzdžiui, vieną iš nesenų politinių įvykių, kai į prezidentūros organizuotą frakcijų vadovų, kelių ministrų ir verslo atstovų pasitarimą nebuvo pakviesta Seimo vadovė?
Ar ne parlamentui tektų svarstyti įstatymus, siekiant pagerinti verslo situaciją faktinio Kinijos embargo akivaizdoje? O greičiausiai nepakviesta tik todėl, kad ji jau yra vertinama kaip galima būsimų prezidento rinkimų konkurentė.
Reitingų tarnams, kuriuos apima permanentinė galimų konkurentų baimė, tenka nuolat galvoti, kaip kokiais nors veiksmais nepridėti įsivaizduojamam oponentui populiarumo. Galima tik spėti kokios mūsų politikų varžytuvės vyks dėl to, kas pirmasis šypsosis kameroms su NATO lyderiais 2023-iaisiais, kai Vilniuje vyks Aljanso viršūnių susitikimas. Nes jau tuomet iki rinkimų bus likę dar mažiau laiko nei šiandien, ir kandidatų susirūpinimas reitingais bus dar didesnis.
Perdėtą politikų jautrumą reitingams neabejotinai skatina periodiškai skelbiamos populiarumo apklausos. Kiek jos teisingos, kitas klausimas. Joms rodant nuosmukį ar kilimą, politikai atitinkamai reaguoja, o partijų vidų dažnai apima panika. Tuomet jų veikla kreipiama ne problemų sprendimui, o vienas kito kritikai arba, kitaip sakant, bereikalingoms varžytuvėms.
Nenusileisti nė per nago juodymą, būtinai atsakyti į kiekvieną pastabą, progai pasitaikius sumenkinti oponentą. Tarnavimas populiarumo reitingams paprastai užgožia platesnį horizontą, kuris tiesiog būtinas politikoje. Matyt, nė negalvojama apie pasekmes, nors nuolatinis pataikavimas įsivaizduojamiems rėmėjams nebūtinai atneš sėkmę, nes šiandien garbindami, rytoj jie gali lengvai ir nusisukti.
Aukščiausių politikų nesutarimai dėl įsivaizduojamų reitingų, o dar ir įvairių krizių fone, dar labiau skaldo ir net radikalizuoja visuomenę, kelia pasitikėjimo krizę, apie kurią pagrįstai kalbėjo prezidentas, matyt, neįžvelgdamas čia ir savo indėlio. Galima jau spėti, jog būsimų prezidento rinkimų lozungai ir vėl bus vienybė, sutarimas, atvirumas ir pan. Tuo požiūriu vis tik laiku pasisakė premjerė Ingrida Šimonytė: „Tai yra taip pat politikų ir aukščiausių Lietuvos politikų priedermė – skirčių ten, kur įmanoma, negilinti, o kaip tik bandyti jas mažinti.“
Iš kitos pusės, apklausų patikimumas – taip pat problema. Jei jos „iš akies“ yra priderinamos prie vienokių ar kitokių įvykių, tokia jų ir vertė. Tai tik liudytų, jog politikams reikia būti drąsesniems, bent jau esminiais klausimais nebijoti nusileisti dėl kompromiso, ryžtingiau imtis ir sunkesnių problemų, kurių šiandien per akis.
Todėl iškyla daug bjauresnis klausimas: kam gi tas populiarumas, jei jis nepanaudojamas tikrai telkiančiai lyderystei? Būsimų rinkimų sėkmei? O kam gi tuomet ta sėkmė, jei iškovotas politinis postas ir mandatas nepanaudojamas reikalingiems, nors gal ir ne visada populiariems, bet būtiniems sprendimams? Nesinori tikėti, jog reitingai ir tariamas ar tikras populiarumas – viso labo tik savitikslis ambicijų tenkinimas.
Savo šalies vadovų nesutarimais skambame ir Vakarų tarptautinėje žiniasklaidoje, nekalbant jau apie Rytus, kur piktdžiuga jau senokai persmelkusi visus jų komentarus. Suprantama, nesutarimų viduje turi ir kitos šalys, tačiau galima tik įsivaizduoti, ką tai reiškia nedidelei, daug saugumo iššūkių turinčiai valstybei, lig tol pasižymėjusiai gana vieningu užsienio ir saugumo politikos balsu.
Vis tik kelių krizių akivaizdoje šalies politikai nesunkiai galėtų pademonstruoti nors šiokią tokią vienybę, pavyzdžiui, kreipdamiesi į žmones svarbiausiais klausimais kartu. Prezidentas ir premjerė ar prezidentas ir parlamento pirmininkė, o gal net ir visi trys kartu. Su vienoda atsakomybe, vienodai aiškindami problemas ir priimamus sprendimus. Tokie bendri veiksmai žmonėms būtų įtaigesnis nei koks nors eilinis žodinis susirūpinimas dėl vienybės.
Dabar gi premjerė, kuriai vis tik, būtina pripažinti, tenka didžiausia atsakomybė, sako, jog galimybių pasas dar reikalingas, o prezidento patarėja tuo viešai abejoja. Ir tokių atvejų daugybė, kas liūdniausia, net ne esminiais klausimais. Kokią žinią gauna visuomenė? Ar prezidentas negalėjo su premjere, jei turi abejonių, išsiaiškinti galimybių paso naudojimo prasmę tiesiog susitikę? Ar būtina šioje įtemptoje situacijoje dar kaitinti ir šiaip jau įkaitusią visuomenės atmosferą?
Aišku, jei svarbiausia reitingai, viešieji ryšiai, norisi kuo greičiau kaip nors pranešti, jog tokiu kontroversišku klausimu, kaip galimybių pasas, abejojama ir prezidentūroje. Tik kokia iš to nauda pandemijos valdymui, visuomenei, kuri gauna dvi skirtingas žinutes iš aukščiausių šalies valdymo institucijų tuo pačiu klausimu?
Dar mažiau pateisinama yra arši jau metus trunkanti pokiliminė kova dėl įvairių paskyrimų, pavyzdžiui, ambasadoriaus (ne)skyrimo į Briuselį. Negi šiuo metu ambasadorius ES sostinėje nėra mums svarbus? Negi neįmanoma rasti kompromiso?
Negi net stipriai paaštrėjusi tarptautinė aplinka nepriverčia valdžios sutarti dėl kuo greitesnio ambasadoriaus paskyrimo? Panašu, kad taip pat bus ir su atstovu Europos Audito rūmuose, kitų svarbių paskyrimų atvejais, kur balsą turi ne viena aukščiausia šalies valdymo institucija.
Vis tik demokratija yra, visų pirma, gebėjimas sutarti, net ir konkuruojant. Tam tikra prasme tai – politikos menas, jei toks egzistuoja. Kad ir koks būtų požiūris asmeniškai į vienas kitą, valstybės reikalai, o ne reitingai ar įvaizdis, privalo būti pirmoje vietoje. Ypač dabartinėje gal net ir karo grėsmės akivaizdoje.
Kas patikės politikais, kurie kalba apie karines ir kitokias grėsmes, tačiau nesugeba susėsti už vieno stalo? O jei ir susėda, po to išsiskirsto vienas kitą kritikuodami.
