Kalbininkai galėtų papasakoti daugybę istorijų, kiek painiavos mūsų gyvenimuose sukelia daugiareikšmiai žodžiai. Rinka yra vienas tokių. Viena vertus, tai fizinė erdvė, kurioje prekiaujama. Paprastai kalbant, turgavietė. Kita vertus, rinka – tai prieš tūkstantmečius gimę veikimo ir mainų principai, kurie padeda žmonėms sukurti optimalios kainos ir kuo geresnės kokybės produktus bei paslaugas.
Elektros rinkos atveju turima galvoje geografinė erdvė, kurioje subjektai gali pirkti ir parduoti elektrą tiek, kiek tai leidžia sukurta infrastruktūra ir įvairiausios jos charakteristikos: pralaidumas, sinchronizacija ir visa tai, ką bendrai galime vadinti technologijomis. Prekybos galimybes lemia ir tarptautiniai susitarimai: dvišaliai ir daugiašaliai.
Šios rinkos dalyviai yra stipriai reguliuojami, o dažnai ir priklauso valstybei. Tokiomis sąlygomis kalbėti apie rinką galima kaip apie infrastruktūros ir įvairių reguliavimų veikiamą elektros generavimo, tiekimo ir prekybos geografinę erdvę. Iki tikros rinkos, o juo labiau laisvos rinkos, elektros geografinei erdvei dar toli. Vadinasi, šiandien patiriamas kainų anomalijas lemia ne rinkos principai, o kažkurios iš anksčiau išvardytų elektros erdvės sudėtinių dalių.
Atsakymų reikia ieškoti technologinių infrastruktūros parametrų ir ekonominių principų sandūroje. Dideliam visų džiaugsmui fizinė jungtis su Lenkija yra įgyvendinta, tačiau sutarčių, užtikrinančių ekonominę vienybę ir galimą kainų išlyginimą, iki šiol neturime.
Su Šiaurės šalimis ekonominį pagrindą kainoms išlyginti turime, tačiau tikslo – kainų išlyginimo – neleidžia infrastruktūros teikiamas pralaidumas. Jeigu iki šiol jis atrodė pakankamas ir leido pasitenkinti esamais pajėgumais, šiandien jį nuolat apriboja kaimynų inicijuojami remontai ir techniniai saugumo reikalavimai. Visa tai virsta ekonominėmis anomalijomis, kai mūsų elektros kainos keliagubai viršija kaimynų kainas.
O gal šios aplinkybės reikalauja tikslinti ekonominius susitarimus taip, kad pralaidumo ribojimai dėl remontų ir kitų priežasčių negalėtų virsti kainų anomalijomis, užgulančiomis vartotojus? Prie kainų šuolių galimai prisideda ir elektros biržos, kurioje dalyvaujame, – „Nordpool“ – prekybos algoritmas. Jo negalima painioti su rinkos veikimo principais.
Birža veikia rinkoje, tačiau nėra jos atitikmuo. Algoritmus, kad ir kokie protingi jie būtų, kuria žmonės, taigi formulėse ir taisyklėse potencialiai gali slypėti netobulumų, kurie nėra savaime pataisomi. Priešingai nei rinkoje, visuomet turinčioje savaiminio reguliavimosi potencialą. Tad įmanomi sprendimai – keisti algoritmus arba dalyvių veikimo principus. Arba dalyvauti ir kitose prekybos sistemose, atveriant Lietuvos subjektams pasirinkimo galimybę.
Kita kainų skirtumo priežastis slypi mūsų priklausomybėje nuo importo: net du trečdalius suvartojamos elektros importuojame. Sprendimas aiškus – staigus proveržis link nuosavos, tvarios elektros gamybos.
Turime geriausias sąlygas regione saulės ir vėjo elektrai gaminti, tačiau ištisus dešimtmečius leidimai plėtrai buvo išduodami vangiai, sukurta daugybė kliūčių, o infrastruktūra neplėtojama taip, kad leistų gaminti daugiau elektros Lietuvoje. Ką jau kalbėti apie tai, kad pagal visas gamtines sąlygas jau būtume galėję elektrą eksportuoti.
Mūsų infrastruktūros nepajėgumą įrodė dviejų gigavatų kvotos saulės energetikai įvedimas vasarą priimtame energetikos proveržio pakete. Lėtas leidimų išdavimo procesas buvo visai sustabdytas. Neišduodami leidimai ne tik saulės, bet ir vėjo jėgainėms. Dar vyksta tyrimai, ar tokia kvota iš tiesų yra pagrįsta techninių pajėgumų stoka. Jeigu paaiškės, kad kvota nepagrįsta, jos, žinoma, reikės atsisakyti. Jeigu paaiškės, kad ji yra pagrįsta, tuomet teks skubiai plėtoti techninę infrastruktūrą ir gerinti visus jos parametrus.
Kvotą pasiūlęs ministras už tai sulaukė daug kritikos. Iš tiesų, situacija atrodo nenormali: mokėjome pareigūnams, mokėjome už infrastruktūros plėtrą, o dabar, paaiškėjus jos nepakankamumui, mokame dar kartą – nepakeliamomis, anomalinėmis kainomis.
Tačiau gali būti taip, kad iš tiesų atsakingi yra dešimtmečius neveikę politikai ir pareigūnai, kurie pasmerkė Lietuvą būti šitaip priklausomą nuo elektros importo ir dėl kurių mes dabar nešame dvigubą naštą. Atsakomybę už visa tai turėtų prisiimti jie, o ne dabartinis energetikos ministras, kurio atstatydinimas krizės viduryje tik įšaldytų situaciją ir atidėtų taip reikalingus sprendimus.
Kai infrastruktūra, tarpvalstybinės sutartys ir algoritmai pavers elektros erdvę tikrąja rinka, kurioje užtikrinti visi techniniai infrastruktūros pajėgumai, konkurencija ims spausti kainas žemyn ir tarnauti vartotojo interesams. Tuomet būsime apsaugoti nuo anomalijų.
Tačiau veikti reikia greitai. Lygiai taip pat greitai reikia veikti ir leidžiant privačiam sektoriui auginti Lietuvos elektros gamybos pajėgumus ir kuo greičiau tapti šalimi, kuri turi pakankamai elektros ir netgi gali ją eksportuoti. Tik tuomet mūsų ekonomika stovės ant stiprių konkurencinių pamatų.
