Panagrinėkime, ką iš tiesų priėmė Seimas, kuriame dalis parlamentarų už Darbo kodeksą balsavo vedami įsitikinimų, o dalis buvo priversti grasinimais iš savo partijų lyderių.
„Rankas išlaužė, teroras visiškas“, – privačiai guodėsi vienas politikas, kuriam partijos vadovybė primygtinai nerekomendavo reikšti savo pozicijos Darbo kodekso klausimais. Taip, tai mūsų demokratija ir laisva mąstysena. Tokia plati laisvė, kad visi tyli, bijodami prarasti savo vietas kandidatų sąraše į Seimą.
Jei susidūrę su lyderio diktatu tyli politikai, kaip galima tikėtis, kad paprasti darbuotojai apsigins nuo darbdavio konflikto atveju?
Ta baimė ir viltis, kad protėviai išgyveno Sibire, tai ir mes kažkaip išgyvensime bet kokiomis sąlygomis, yra viena priežasčių, kodėl prie Vyriausybės piketuoja tik jaunimas. Ir net tuos keletą asmenų, kurie gina savo ir kitų teises, bandoma sugėdinti, siekiama sukurti paniekinantį diskursą, priklijuojant tokius sakinukus kaip „jie neskaitė Darbo kodekso“, „nežino, prieš ką protestuoja“, „neturi darbo, tai gali protestuoti“.
Kas nežino, tai paaiškinsiu, kad naujojo Darbo kodekso kūrėjai, bandė parodyti, jog priėmus kodeksą Lietuvoje bus artėjama prie Danijos, kurioje įtvirtintas flexicurity principu pagrįstas gerovės valstybės modelis. Jo esmę sudaro trys elementai: darbo rinkos lankstumas (paprastesnis darbuotojų atleidimas ir priėmimas), didelės socialinės garantijos praradusiems darbus ir galimybė mokytis bei kelti kvalifikaciją ieškant darbo.
Tačiau Lietuvos Seimas flex įtvirtino, bet security paliko kažkur anapus.
Kodėl? Darbo rinkos lankstumą tikrai didina vadinamosios „tuščios“ arba nenustatytos apimties darbo sutartys, kurios reiškia, jog joje nenustatytas darbo atlikimo laikas, tačiau darbuotojas įsipareigoja atlikti darbą darbdavio kvietimu. Minimalioji darbo trukmė per mėnesį – 8 valandos, už kurias darbdavys privalo sumokėti, net jeigu ir nedavė darbo.
Tikiu, kad darbdaviui tokios sutartys yra geras dalykas. Tikiu, kad net darbuotojams tokios sutartys Danijoje gali būti puiki galimybė. Tačiau čia Lietuva, čia klesti šešėlinė ekonomika ir „vokeliai“. Tai gerai liudija Lietuvos gyventojų išlaidos ir oficialios pajamos – išlaidos didesnės nei Estijoje ir Latvijoje, pajamos – mažesnės.
Kokios to pasekmės? Nenustatytos apimties darbo sutartį pasirašęs darbuotojas negalės pretenduoti į nedarbo išmoką, net jeigu uždirbs tik ašaras. Darbo birža jo neregistruos, nes jis turės darbo sutartį.
Toks asmuo bus socialiai pažeidžiamas, nes jeigu jo gaunamos pajamos nesieks minimalios algos (šiuo metu 350 eurų, nuo liepos – 380 eurų), pensijų, ligos ir motinystės socialiniu draudimu jis bus draudžiamas tik teoriškai, bet stažas nesikaups. Nesukaupus pakankamo stažo, neįgyjama teisė prašyti išmokų. Tai ypač aktualu jauniems žmonėms.
Pagalvokite, kaip be stažo gausite pensiją. Vaikus auginti norinčios jaunos mamos ir tėčiai irgi turėtų apie tai pasvarstyti, nes motinystės išmoka mokama tik tokiu atveju, jei įmokos nustatytą laiką buvo mokamos nuo minimalios algos. Jei įmokos mokamos nuo mažesnės sumos nei minimali alga, socialinio draudimo stažas trumpėja. Taip dirbant galima niekad neuždirbti motinystės išmokai.
Į polikliniką tokie asmenys veikiausiai galės nueiti nemokamai, tačiau jeigu už juos įmokos bus mokamos ne nuo minimalios algos, o, tarkime, nuo 17,04 euro (už 8 valandos per mėnesį), tokiu atveju už šių žmonių gydymą sumokės valstybė, tai yra mes.
Panašiai socialdemokratas Algirdas Sysas aiškino, kad valstybė (tai yra mes) neišvengiamai turės prisidėti prie Ilgalaikio darbo išmokų fondo aruodo papildymo, nes darbdavių sumokamų įmokų ten tiesiog nepakaks.
Įsivaizduokite, kad 5 metus dirbote ir jus staiga atleido bei išmokėjo 2 mėnesių išeitinę išmoką. Po tų 2 mėnesių, kai gyvensite už išeitines, jūs galėsite pretenduoti į bedarbio pašalpą (Dieve, padėk, už ją išgyventi).
Ir, galiausiai, po 3 mėnesių nuo atleidimo jums atsiveria Ilgalaikio darbo išmokų fondas. Tik neapsidžiaukite per greitai.Į ilgalaikio darbo išmoką jūs galėsite pretenduoti tik jeigu per tuos tris mėnesius nesusiradote kito darbo. Jei per tą laiką susirasite darbą, ilgalaikio darbo išmokai pasakykite „viso gero“.
Jei nesusiradote, gausite 1 išmoką. Nesuklydote – tiesiog vieną. Dvi gausite tada, jei vienoje įmonėje dirbote 10-20 metų, tris – jei dirbote daugiau nei 20 metų. Sakyčiau, tris išmokas gaus tik dinozaurai?
Norite dar įdomybių? Prašom. Kaip pastebėjo ekonomistas Žygimantas Mauricas, ilgalaikio darbo išmoką gausite tik tada, jei nustatytą laikotarpį dirbote tik VIENOJE įmonėje. Jei tą laiką nepertraukiamai dirbote dviejose įmonėse, jums išmoka nepriklausys. Pats Ž. Mauricas tai pavadino lojalumo programa.
Tai kur gi tas security? Ar trumpėjantys įspėjimo terminai reiškia saugumą? Ar mažėjančios išeitinės kompensacijos liudija saugumą? Ar „tuščios“ darbo sutartys apsaugos darbuotojus? O gal apsaugos terminuotos darbo sutartys, kurios bus dabar jau leidžiamos nuolatiniam darbui? Arba bedarbio išmoka, vos viršijanti 300 eurų ir tai tik pirmus du mėnesius, nes kuo toliau, tuo ji mažesnė.
Darbo birža irgi neatrodo ta institucija, kuri padės nelaimės atveju. Su šia institucija susidūrę pažįstami pasakoja apie popierių pildymą ir formalizmą.
Valdantieji ir kai kurie ekonomistai dažnai mėgsta kartoti, kad geriausia darbuotojo apsauga – darbuotojų trūkumas. Šiuo metu Darbo birža skelbia apie 10 tūkst. laisvų darbo vietų, darbdaviai skundžiasi darbuotojų trūkumu. Tačiau vidutinė alga Lietuvoje nekyla iki Estijos ir Latvijos lygio, nors būtent atlyginimų augimas, kaip teigia ekonomistas Romas Lazutka, yra geriausias rodiklis, kad darbuotojų trūksta. Tai gal Lietuvos darbdaviai tiesiog nori gerų ir pigių darbuotojų? Ir dar tylių – kad neprotestuotų, nieko neprašytų ir visko bijotų.
„Sodros“ duomenimis, praėjusiais metais darbuotojo pareiškimu (tai yra savo noru) iš darbo išėjo apie 410 tūkst. darbuotojų, kai iš viso nutraukta 594 tūkst. sutarčių. Ką tai liudija? Tik tiek, kad darbo kultūrai Lietuvoje dar toli iki to, kad galėtume didinti lankstumą. Veikiau reiktų stiprinti profesines sąjungas, skatinti darbuotojų dalyvavimą jų veikloje. Tačiau tai nenaudinga, nes sąmoningus žmones valdyti sunkiau.
Tuo metu Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyvena apie penktadalis gyventojų. Pajamų nelygybė auga. Kaip savo metiniame pranešime sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė, pajamų nelygybė Lietuvoje pati didžiausia Europos Sąjungoje. Ir abejotina, ar naujasis Darbo kodeksas ją sumažins, veikiau tik padidins.