Gal buvome net primiršę apie vizijų reikmę, iki kol Ainius Lašas DELFI straipsnyje pasiūlė Lietuvai stverti naują šalies įvaizdį – LT: Learning and Technology (angl. Lavinimas ir technologijos). Šie iš letargo pabudinę žodžiai apibūdina du potencialius Lietuvos sėkmės garantus – keletą gerai išvystytų technologijų sektorių bei neprasto lygio inžinierius, kurie neužsilieka bedarbiais bendroje Europos darbo rinkoje. Kartu šios vizijos esmė yra brandesnė, lyginant su kokono stadijoje užstrigusia „Lietuva 2030“, kuri buvo kiek per stipriai orientuota į išorę ir numatanti papildomą naudą tik keliose nepilnai patikimose vietose. Šias vietas reikia prisiminti, norint pastebėti „LT“ pranašumus ir kylančius iššūkius.
„Lietuvą 2030“ sudarė daug svajonių apie Lietuvą, kuri yra tiltas tarp skirtingų regionų ir kultūrų – šalį, kuri sugeba pasiimti geriausias kitų šalių praktikas ir įgyvendinti jas savo viduje. Svarbiausias uždavinys buvo suformuluotas kaip kūrybingų Lietuvos piliečių ugdymas, kuris turėtų tapti ateinančios sėkmės pamatu. Viziją kūrė įvairiausių sferų atstovai, kurie nepagailėjo diegti į ją galybės naujovių bei gražiai skambančių uždavinių. Finale šios vizijos konstravimas tapo Pyro karu – kiekvienas pergalingą trupinėlį svajonių prilipdęs žmogus artino „Lietuvą 2030“ prie tapimo tuščia fantazija.
Paradoksalu, kad lavinimo metodika ir informacija, ateinanti iš užsienio, išliktų svarbiausiu kūrybingumo laiduotoju. Lietuva dažnai pasirodo kaip mazochizmą pamėgusi šalis – vis lipame ant to paties grėblio. Tas grėblys yra klaidingas kūrybingumo suvokimas, kai nuosavas problemas bandoma pašalinti sujungiant svetimus problemų sprendimo būdus. Tokia mišrainė niekada neįgyvendins lūkesčių dėl to, kad menkai siejasi su tuo, ką romantiškai galime pavadinti lietuviška dvasia – tuo, kas reiškia augimą iš tradicijos, vadovavimąsi nusistovėjusia valstybės pasirinkimų kryptimi.
Juk pats geriausias kūrybingumo telkinys Lietuvai ir esame mes patys – toji sankirta tarp Šiaurės, Centro ir Rytų Europų. Tranzitas, kuris istorijos tėkmėje sukaupė savitą kultūrą.
Tęsiant apie kultūrą ir kūrybingumą, kuris būtų svarbus besimokantiems pažangių technologijų visuomenėje, reikia numatyti kultūros stiprinimo svarbą. Kodėl? Ogi todėl, kad pažangios ir konkurencingos šalies piliečiui neturi kilti anksčiau minėta problema – glaustai apibrėžti, kas yra Lietuva. Kol mūsų kultūra yra bulvių patiekalai, įdaryti krepšinio kamuoliais, neįmanoma net pagalvoti apie vientisą ar bent dvinarį Lietuvos įvaizdį, kuris išliktų užsieniečių akyse. Turime aptikti ir išnaudoti kažką, kas yra lengvai prieinama ir suprantama, nepriklausomai nuo kultūros ar net civilizacijos.
nternetas jau dabar gyvena tarp mūsų ir gali sujungti su pamėklėmis persidengusią lietuvišką kultūrą. Tai įmanoma www.ldkistorija.lt pagrindu sukūrus dar kelis šviečiamuosius puslapius internete, kuriuose vietą rastų pluoštas videopaskaitų skirtingiems skoniams. Informacija turi būti ne tik įdomi, bet ir gardžiai patiekta, jei norime, kad ji pasiektų didesnį žmonių ratą.
Štai ir surankiojom – išsilavinimas, technologijos, kultūra, kūrybingumas. Tai tobulai atitinka kūrybinių industrijų reikmes. Efektyvūs kūrybinių industrijų atstovus skatinantys projektai prasidėjo prieš keletą metų, dešiniajai Vyriausybei pradėjus ieškoti naujų modernizacijos būdų. Šiandien to pirminio judintojo lyg ir nebėra. Tada, kai jo labiausiai reikia – besivystant Saulėtekio ir kitų slėnių projektams.
Jei ir sektųsi vystyti šiuos projektus, kol kas jų laukia miglotas likimas. Tikrai ne visi šiandien žino, kodėl smulkiam verslui verta „klasterizuotis“. Tikrai ne visi dabar yra pasiryžę tapti lankstesniais darbo rinkoje (pvz., ryte individualiai dirbti su žūklės parduotuvės užsakymu, o popiet su septyniais kolegomis aptarnauti stambią telekomunikacijų bendrovę).
Bet dalinimasis žiniomis ir tapimas paslankių darbui žmonių šalimi turi ledkalnį, kurį reikia įveikti arba jis eilinį sykį paskandins visą projektą. Tai yra skirtis tarp dviejų skirtingų poreikių visuomenių – jau dabar lavintis bei daugiau sužinoti siekiančios ambicingos Lietuvos ir trumparegiškos išsilavinimo sukuriamai naudai Lėtuvos. Būtent lėtuviai, kurie perka kursinius ir diplominius darbus, kuriems esminis siekis universitete yra diplomas, o ne žinios, kuriems neaktualu yra skaityti ar lankytis kultūriniuose renginiuose, yra tas peilis po kaklu, kurį reikia kuo greičiau neutralizuoti.
Kaip „LT“ Lietuvą ras tie, kurie jau užaugo lėtuviais ir net negalvoja keistis? Negi vienintelis kelias yra pragmatikų įvardinta kelionė balta staltiese į užsienį be bilietų atgal? Išsižadėti tų žmonių, kurie gali garbingai nudirbti techninius darbus, yra nepragmatiška – jų visada reiks. Ilgainiui šie žmonės susipras, kad neverta pirkti tuščių diplomų. Augančioje Lietuvoje bus vertingas tas, kuris gebės sutvarkyti elektros instaliacijos problemas arba suvirinti dvi metalines plokštes. Bet auganti Lietuva atsiras tik jiems liekant Lietuvoje.
Ne vienas perskaitys ir nepatikės, kad kažkas imtų budinti Lietuvą. Juk ties visais nuosaikesniais bandymais planuoti Lietuvos ateitį pritrūksta kelių kilnių asmenų, kurie pirmi atsistoję pasakytų, kad rizikuoja kasdieniu komfortu ir pradeda. O kiti tegul seka iš paskos. Ir tikrai ne vienas seks, nes ne vienetams yra svarbu gyventi oriai, laisvai ir saugiai savo šalyje. Esminis susirūpinimas šiandien turėtų būti ne dėl to, ar visa Lietuva yra drąsi. Pakaktų retorinio šūkio: Ar jau buvo užauginti tie keli šviesuoliai, kurie ves per dykumas? Gal jau atsilieps ne tik aidu.