Antra karantino savaitė. Iki skausmo pažįstamos buto sienos ir nuo kompiuterio ekrano paskaudusios akys – daugelio biurų planktono kasdienybė. Juokeliai baigėsi kai sveikatos ministras, pats prieš kelias savaites aiškinęs, jog medicininės kaukės nereikalingos, liepė einant į lauką kvėpavimo organus pridengti bent kuo nors, kad ir bobutės megzta skepetaite, o susirgimų statistika kopia į viršų sparčiau nei biržos nyra žemyn.
Pajutote? Man asmeniškai lūžis įvyko kai supratau, jog internete nebėra diskusijų apie tai, kokius vaisius šią savaitę viršininkas turėtų nupirkti į biurą ir dingo gražių kraštų nuotraukos su prierašu „pašokom pailsėti“. Išlepusių egoistiškų piliečių, kurie įsivaizduoja, kad visas pasaulis jiems skolingas epocha eina pabaigon. Dar vienas kitas toks veikėjas pašvailioja kelte ar parašo graudų postą „kodėl manęs niekas nesivargina parsivežti iš šiltų kraštų“. Bet visuomenė nebe ta, kaip prieš dvi savaites. Nebėra užuojautos bangos. Slidininkų epocha baigėsi. Net nekilo hipsterių ir žmogaus teisių gynėjų protestų banga kai paaiškėjo, kad grįžtantieji keliaus ne į artimiausią barą, o sėdės karantine seniai remontuotoje sanatorijoje.
Todėl nevaikščiokime, o dėliokimės asmeninius prioritetus. Šiuo etapu prioritetai du – sveikata, nes be jos ne kažkam būsi reikalingas ir niekas neįvertins drąsaus pasirodymo stumdantis eilėje prie tualetinio popieriaus, ir darbas arba pajamos.
Patekome į smagaus lūžio laiką, kuris privers peržiūrėti daug sąvokų ir verslo kriterijų.
Net karo metais retai būdavo, kad staiga vieną rytą dingtų dalis sektorių ir verslų – renginiai atšaukti arba nukelti, gamyklos uždaromos, mokiniai ir pigių skrydžių mėgėjai sėdi namie.
Namie sėdi ir daugybės verslų atstovai, kurie toli gražu ne visi gali pakeisti savo darbą nuotoliniu.
Kas mūsų laukia.
Vienas dydysis lūžis prasidės jau kitą savaitę ir aš nejuokauju. Tai bus mokslas iš namų. Testuojamos įvairios platformos, kurios įgalins mokyti nesirenkant vienoje klasėje. Praktiškai tai reiškia, kad labai greitai būsime priversti sukurti tinkamas technologijas, kurios galės išspręsti daugybę problemų. Pavyzdžiui, kam gainioti kaimo mokyklų vaikus po geltonuosius autobusiukus jei juos galima mokyti nuotoliniu būdu. Kam universitetui versti važiuoti jaunuolius iš Nigerijos į Kauną ir tuo pačiu sumažinti potencialų mokų kontingentą, jei juos galima mokyti nuotoliniu būdu toje pačioje Nigerijoje ir už tai imti pinigus? Galime surinkti pačių gabiausių Lietuvos mokinių klases ir pasistengti, kad juos mokytų patys geriausi mokytojai. Kurti vunderkindų klases ir jų niekur nereikia vežioti. Mes praeisime unikalų kelią, kai šį metodą išmėgins vienu metu dešimtys tūkstančių mokytojų ir mokinių ir, tikiuosi, turėsime paruoštą ir veikiančią sistemą. Kito tokio šanso perlaužti sistemą nebus. Antro tokio eksperimento nebus. Klausimas kitas – ar imsime šį šansą.
Medicina. Nori nenori, tačiau net pensininkai, bus priversti atidėti dalį vizitų į poliklinikas ir juos aptarnaus gydytojai nuotoliniu būdu. Taip, tai nelengva. Tačiau turime resursų ir pajėgumų sukurti atitinkamas sistemas. Slinks mėnesiai, pritaikysime ir įstatyminę bazę. Natūraliai. Klausimas vėlgi – ar imsime šį šansą. Nuotoliniu būdu suteikti bent pradinę konsultaciją Vilniuje sėdintis medikas gali tiek tautiečiui Balbieriškyje, tiek Londone. Kai kuriose srityse netgi gydyti. Žinoma, nekalbame apie chirurgines operacijas. Tačiau net dalies tyrimų klausimas išsprendžiamas – kurjerių tarnybų dar niekas neatšaukė ir neplanuoja. Galima sukurti testus, kad pradinius tyrimus pacientas atliktų namuose, prižiūrint medikui.
Politika taip pat keisis. Nebus taip, kad Seimas prasidėjus eilinei krizei staiga eis ilgalaikių atostogų. Galbūt kam nors netgi šaus į galvą keista idėja įteisinti balsavimą internetu, kad nereikėtų vaikščioti prie balsadėžių. Tiek priimant įstatymo projektus, tiek renkant valdžią.
Pramogos „į namus“. Nuo konsultacijų, mokymų, TV, koncertų iki maisto. Statistika rodo, kad paskutiniais metais amerikiečiai daugiau pinigų maistui išleisdavo ne namuose. Pirkti produktus prekybos centruose ir gaminti buvo nebemadinga. Dabar atėjo prekybos centrų ir išvežiojamosios prekybos klestėjimo laikas. Jei krizės tęsis keletą mėnesių, išliks tik tie, kurie sugebės pritaikyti hibridinį modelį – maistas parduodamas tiek fizinėje prekybos vietoje, tiek atvežamas į namus. Taip pat ir su daugeliui įprastų prekių nuo statybinių medžiagų iki madingų triusikelių. Keletas mėnesių kitokio gyvenimo pakankamai rimtas stimulas pakeisti įpročius. Prekybininkams tuo pačiu tai puikus metas surinkti ištikimų pirkėjų bazę, ką padaryti kitokiu laikotarpius labai sunku ir brangu.
Turinio vartojimo pokyčiai. Į šią kategoriją patenka ir jūsų ištikimas tarnas. Matosi aiški tendencija, kad žmonės vis mieliau moka už turinį, kurį gauna į namus. Nuo tarptautinių filmų kanalų iki D+ ir panašių platformų. Tiesiog kuo toliau, tuo ne pagrindinių naujienų srautas bus vis stipriau apmokestinamas.
Valstybės kontrolė. Ji stiprės. Apie kai kurias laisves net gali tekti primiršti. Slidininkai ir iš užsienio grįžę lietuvaičiai, kurie atsipalaidavę sėjo užkratą, privertė griežtinti karantino sąlygas ne tik Lietuvoje ir šiai kontrolei visuomenė pritaria. Tačiau čia tik pradžia. Maskvoje veidų atpažinimo sistema jau šimtais gaudo karantino pažeidėjus. Jiems taip pat automatiškai išsiuntinėjamos baudos. Izraelis paskelbė, kad užsikrėtusiųjų paieškai naudos sistemas, kurios buvo sukurtos išgaudyti teroristus.
Globalizacijos pabaiga. Jau dabar matome, kaip striginėja tiekimo grandinės ir kaip sąlygas diktuoja valstybės, kurios ne užsakinėja paslaugą ir tiesiog brangiau parduoda produktą, o jį gamina. Nors kinus buvo mėginta pastumti į šalį, jie dabar karaliai. Tačiau vargu ar taip bus ilgai. Pramonė pradės grįžti į šalis, kurios moka pinigus. Tuo labiau, kad pigi darbo jėga dabar nebėra esminis faktorius. Kinai nebėra pigūs, o robotinė technika ir automatizacija pažengė labai toli. Mes patrauklūs savo kvalifikacija ir tuo, jog esame Europoje. Fiziškai.
Klaida, kurią padarėme praktiškai kiekvienas. Pamiršome XIX amžių ir nebesupratome, kodėl tada padoriuose vidurinės klasės būstuose būtinai būdavo kabinetas ar bent stovėjo patogus rašomasis stalas. Šiandien patogi darbo vieta su reikalingomis darbo priemonėmis ilgalaikei veiklai privalomas kūrybinių profesijų ir ofiso planktono aksesuaras. Panašu, kad kuo toliau, tuo toks metodas bus populiaresnis. Ne dėl sveikatos. Taip darbdaviui tiesiog pigiau. Paskaičiuokite, kiek biure užimate kvadratinių metrų (su koridoriais virtuvėlėmis ir parkingais) bei padauginkite šiuos pinigus iš nuomos kainos. Bus aiškiau, kodėl būdas, kai darbuotojas savo namuose trina nuosavą kėdę yra geresnis nei tas, kai jis tą kėdę trina patalpose, kurių išlaikymui reikia atriekti dalį pelno.
Darbas. Paradoksas, nors pinigai nuvertės, nes trilijonų dolerių ir eurų ekonomikos gelbėjimo investicijos nepraeis be pėdsakų ir pinigai nuvertės, tačiau darbas ir stabilus uždarbis vėl bus vertybė. Prioritetas nebebus nemokamų apelsinų kiekis biure. Pašokti sezonui iki Londės ar iki silkių fabriko ir biškį eurų užkalti, kad greičiau bankui skolas atiduoti, nebepavyks. Pasaulis susitraukė.
Sėkmės. Saugokite save. Jokie pokyčiai bus nesvarbūs atsidūrus palatoje.