Kuo įspūdingi priemiesčiai? Tiesiog plika akimi matyti, kaip jie plečiasi, ir vis daugiau žmonių kuriasi ten, kur anksčiau net nepagalvodavo. Iš darbo rinkos žmones veja ne tik mažos algos (dažnai garsiai šaukiantys, kad neranda darbuotojų, siūlo „šiek tiek virš minimumo“), pašalpos – įdomu, ar kas nors iš besipiktinančių norėtų gyventi iš tų pašalpų, bet ir atvirkščiai – augančios pajamos. Keičiasi pati visuomenė ir atsiranda vis daugiau naujų sluoksnių, kurių iki šiol nebuvo arba jie buvo labai menki. Todėl ir verta mesti lauk senas dešimtmečiais naudotas mantras apie pašalpas, nenorą dirbti ir panašius dalykus bei gilintis į naują realybę.
Neturiu statistikos, kaip tai vyksta, bet, manau, laikas sociologams parašyti vieną kitą projektuką ir patyrinėti šiuos pokyčius.
Pradėkime iš eilės.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija svarsto, ką daryti su tais bedarbiais, kurie registruojasi Užimtumo tarnyboje, nors ir neturi realių paskatų dirbti. Porą kartų atsisakę siūlomo darbo, jie liktų už šios sistemos borto.
„Kalbant apie Užimtumo tarnyboje užregistruotus žmones, tik apie 50 proc. jų gauna kokias nors išmokas – ar tai būtų nedarbo socialinio draudimo išmoka, ar socialinė parama. Visi kiti negauna nieko. Vadinasi, jie yra užregistruoti Užimtumo tarnyboje dėl to, kad pirmojo karantino metu buvo dosnios 200 eurų išmokos, arba yra kitų priežasčių užsiregistruoti į Užimtumo tarnybą, nebūtinai turint realių paskatų dirbti“, – pirmadienį per spaudos konferenciją Vyriausybėje sakė socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.
Kaip „Delfi“ jau rašė, Lietuvoje susidarė paradoksali situacija – rugpjūtį šalyje užregistruotos laisvos darbo vietos pasiekė naują rekordą: verslo atstovai sako, kad skaičius būtų dar didesnis, tačiau įmonės jau pavargo dėti darbo skelbimus. Jie rodo į Užimtumo tarnyboje užregistruotus šimtus tūkstančių bedarbių, kurie dirbti nė nenori. Tačiau Vyriausybės atstovai vertina, kad išmokos nėra pagrindinė priežastis.
Seime Laisvės frakcijos posėdyje aptarta situacija, kai laisvų darbo vietų skaičius yra rekordinis, – rugpjūtį buvo 64,8 tūkst. laisvų darbo vietų. „Per 30 metų tokio kito skaičiaus nebuvo. Tiek gyventojų gyvena Plungėje ir Raseiniuose kartu sudėjus“, – stebėjosi frakcijos atstovas Vytautas Mitalas.
Citatos pabaiga.
Taigi kas nutiko, kad Seimo nariams liko tik stebėtis?
Kaip minėjau, pasikeitė visuomenė, ir vienas iš realių to atspindžių – priemiestiniai kvartalai be infrastruktūros: mokyklų, darželių, viešojo transporto.
Šeimos židinio saugotojai. Dabar žmonės užmiestyje gali sau leisti gyventi, nes visuomenė turtingėja ir vis daugiau yra šeimų, kuriose vienas iš poros gali nebedirbti ir rūpintis vaikais. Dirbti vairuotoju, kai mažuosius reikia vežioti į būrelius, prižiūrėti namus. Vadinamosios vienaaukštės Amerikos modelis. Dar neseniai tai buvo elito dalia, dabar, kai algos (auklių taip pat) šoko į viršų, kartais tiesiog verta vienam iš poros skirti laiką šeimai. Tai jau prieinama ir viduriniajai klasei, ypač jei pajamos – ne tik iš darbo, bet ir, pavyzdžiui, iš investicijų ar paveldėto turto. Tokių žmonių ir porų tūkstančiai, jei ne dešimtys tūkstančių.
Kur dėtis nedirbančiam šeimos nariui? Juk pas gydytojus nueiti nemokamai norėsis. Lieka ta pati Užimtumo tarnyba, kurioje jie užsiregistruoja, kad gautų socialinių garantijų, nors dirbti už „kiek daugiau nei minimumą“ ir dar važinėti į didmiestį net neketina. Gal tokiems žmonėms, kurie nepretenduoja į išmokas, tiesiog sukurti atskirą Užimtumo tarnybos registrą ir jų neplakti į vieną bedarbių minią? Žinoma, jiems galima pasiūlyti būti doriems ir mokėti PSD, tačiau kam mokėti, jei galima ir nemokėti.
Projektų vystytojai. Tūkstančiai piliečių reguliariai dalijasi nuotraukomis iš egzotiškų šalių. Tačiau jie neveltėdžiauja, o vykdo projektus. Ne visi šie ES ir valstybės lėšomis finansuojami projektai ilgalaikiai. Gana standartinis atvejis, kai žmogus ar žmonių grupė keletą mėnesių ar ilgiau įgyvendino užduotį, gavo keliasdešimt tūkstančių eurų ir vėl ramiai pusmetį ar metus laukia kito projekto. Tačiau jiems taip pat reikia socialinių garantijų, nes nuo ligų niekas neapdraustas. Ar kas duos pašalpą, ne taip svarbu. Kur jiems dėtis? Teisingai, užsiregistruoti į Užimtumo tarnybą.
Rentininkai. Tai žmonės, gyvenantys iš investicijų, sukaupto turto ar kokio nedidelio šešėlinio versliuko. Jų taip pat vis daugiau. Kur eiti, jei, tarkim, pardavei paveldėtą senelio būstą Vilniaus centre ir gali sau leisti nedirbti? Teisingai, į Užimtumo tarnybą, nes socialinių garantijų dauguma sveiko proto piliečių neatsisakys.
Žmonių, kurie komfortiškai gyvena nedirbdami ar dirbdami retkarčiais, galima suskaičiuoti dar daugiau.
Piliečiai gyvena savo gyvenimus ir dažnai nekreipia dėmesio į politikų norus bei svajones. Tačiau šį kartą, prieš pradedant taškyti milijonus kvalifikacijos kėlimo kursams ar mėginant kaip nors priversti grįžti į darbo rinką nežinia ką, vertėtų realiai išanalizuoti, kas vyksta ir kiek žmonių nori dirbti, bet neranda kur. o tada jiems ir skirti tikslinę paramą bei pagalbą persikvalifikuojant. Likusius tiesiog vadinti tikraisiais vardais.
Gyvenimas eina į priekį. Norint suspėti, reikia ne tik piktintis, bet ir padirbėti.
