Kaip manote, kas vyko toliau – mamos viena kitai bruko lėlę, kad tik šventė nebūtų sugadinta ir džiaugsmas ateitų į šeimas? Viena, kad gavo žaislą, kuriam galbūt seniai taupė, kita, kad pasidalino ir tas pasidalinimas nieko nekainavo? Nė velnio. Dėl brangios lėlės kilo arši mamų kova ir kolionės skambėjo visame milžiniškame prekybos centre. Barnis užgožė net ramią pirkti skatinančią muziką.
Istorija nutyli, kuri mama laimėjo ir ar lėlė nebuvo suplėšyta kovos įkarštyje. Tačiau, spėju, tos pačios mamos, kai grįš namo ir kiek nurims po kovos, sės prie kompiuterio ar telefono ir giliai atsidūsėdamos skubės laikinti nuostabias ir dvasingas citatas, gausiai skleidžiamas įvairiose paskyrose.
Ten bus daug apie gilią ir šiltą moters sielą, nuostabius santykius, gerumą ir gėrį. Su intencija, kad ne visur reikia būti žmogumi. Tik tada, kai tai naudinga. Toks mažas buitinis nužmogėjimas.
Tačiau tai tik vienas iš mūsų visuomenės atspindžių – vardan mažo priedo prie savo gerovės galiu ramiai paaukoti kitų žmonių įdirbį, visuomenės gerovę ir bet ką, kas tik man trukdo.
„Nenoriu matyti, kad pro mano langus kas nors neštų karstus. Man tai nepatinka“, – žurnalistams aiškina vieno Vilniaus mikrorajono gyventoja, kuri išėjo į protestą prieš tame rajone planuojamus statyti laidojimo namus.
Sklypai nupirkti, visos įmanomos sanitarinės normos išlaikytos, leidimai gauti. Tačiau gyventojams tiesiog nepatinka. Negražu. Jie turbūt neplanuoja mirti, tai kodėl turi žiūrėti į laidotuves? Juk tai kelia diskomfortą, verčia galvoja apie ne tokius malonius dalykus, kaip masažas ir nagų lakavimas. Svarbiausia, kad būtų patogu jiems.
Psichologiškai tai niekuo nesiskiria nuo AB „Grigeo Klaipėda“. Tyrimo duomenimis, naktį iš įmonės sklido kvapą užimanti smarvė, o nevalytos nuotekos keliavo tiesiai į marias. O dienomis įmonės vadovas labai mėgo gražiai šnekėti apie verslo socialinę atsakomybę ir kaip nesusipratėliai drįsta apie verslininkus porinti negražiai. Tuo pačiu ir gražią Lietuvos pajūrio gamtą pagirdavo.
Kaip ir kitos istorijos.
Dešimties neįgaliųjų apgyvendinimas daugiau nei tris su puse tūkstančio gyventojų turinčiuose Žiežmariuose įžiebė diskusijų audrą ir tarp vietinių gyventojų, ir tarp aukščiausių šalies politikų.
Daliai Kaišiadorių rajone įsikūrusio miestelio gyventojų viešai pareiškus nepasitenkinimą būsima kaimynyste su protinę negalia turinčiais globos namų auklėtiniais, į vietos savivaldybę vyko centrinės valdžios atstovai.
Netikrinau, tačiau daugybė tokių bendruomenių vėliau prašo pinigų nuostabiems projektams, skatinantiems socialinės atskirtiems mažinimą, integraciją ir kitokį gėrį. Už mūsų visų pinigus, žinoma. Beveik užtikrinu, kad dauguma Žiežmarių gyventojų labai tolerantiški ir žmonėms su negalia, aukoja ir netgi palaiko įvairias iniciatyvas. Tik su sąlyga, kad šie bus kažkur, kur jų pačių akys nematys.
Tačiau už tokį dviveidiškumą mokame visi mes. Ir mokėsime vis daugiau, nes skauduliai kaupiasi apie juos net nežinant. Tiesiog viešai deklaruoti vienas vertybes, o praktikoje laikyti kitų tapo visiška norma. Mes nežinome ir, kol nenutiks nelaimė, taip ir nesužinosime, kas ir kokių interesų vedinas paliko vieną ar kitą bombą, kuri žlugdo gyvenimas ir nuodija mūsų vaikus. O mes ramiai užsimerkėme, nes atrodė, kad „nieko tokio“.
Tokių istorijų daugėja, tik jos neįvardinamos. Tiesiog konstatuojamas faktas. Įtakingas vietinės reikšmės politikas Jonas Slapšinskas medžioklėje šerną supainiojo su stumbru ir taikliu šūviu paguldė į Raudonąją knygą įrašytą žvėrį. Tarsi tiesiog nelaimė, tačiau esmė ta, kad į tokias medžiokles paprastai neįleidžiami eiliniai mirtingieji. Čia renkasi tikri vyrai, vietinių „Rotary“ klubo nariai, kurie čia ir dabar sprendžia kuo kvėpuos ir kaip gyvens provincija. Jiems dažnai taikomos kitokios, palengvintos, elgesio taisyklės ir visiškas nebaudžiamumas.
„Rotary“ klubo pavadinimas šmėkštelėjo ir kitoje garsioje istorijoje Alytaus gaisre. Šiai organizacijai priklausė padangų gamyklos, kurioje buvo fiksuota daugybė pažeidimų, tačiau kuri toliau sėkmingai veikė kol nepakilo į orą kartu su dūmais, vadovas ir savininkas.
Apie pažeidimus visos tarnybos žinojo, matė. Atsakingų institucijų darbuotojai, raitę parašus ant leidimų, kai kurie to paties klubo nariai, puikiai suvokė, kokio masto katastrofa laukia jei kas pakryps ne taip. Tačiau nenoras pyktis su įtakingu politiku vertė užmerkti akis. Net nesvarbu, kad gamyklos nuodai galėjo paliesti ir pačio raitančio parašą šeimą.
Tačiau ar kam tai rūpėjo kai buvo galima sutvarkyti reikalus jaukioje vyriškoje kompanijoje – to paties klubo diskusijoje. Tai ne kaltinimas šiam klubui. Tiesiog tokia jo paskirtis – oficialiai suvesti įtakingus piliečius ir leisti jiems palaikyti kontaktus vieniems su kitais.
Smulkesnių ir didesnių istorijų, kai plika akimi matoma, jog pinigai tik išplaunami ar vardan vieno ar kito intereso daroma didžiulė žala, daugybė.
Niekas į jas jau net nekreipia dėmesio. Kaip ir nenukrenta net plaukas valdininkams, sėkmingai raitantiems parašus ant keistų leidimų ir pirkimų konkursų. Toks mažas buitinis nužmogėjimas. Tas pats valdininkas, kurio parašo dėka visuomenė neteko kelių milijonų eurų, ir kurio paties vaikai vaikščios Kuršių marių, į kurias jo neveiklumo dėka plūsta srutos, mielai SMS paaukos kokiam nors labdaros fondui ir jausis atlikęs gerą darbą.
Mes juk mieliau išeisim protestuoti prieš naujus laidojimo namus ar neįgaliųjų priežiūros centrą, nes jie matomi pro langą, bet tikrai nesirūpinsim iš biudžeto dingstančiai milijonais, nes jų pro langą nesimato.
Tik kai ekologinė katastrofa pasieks kiekvieną šeimą galvoje šmėkštels mintis: „turbūt Dievo bausmė, kažkuo prasikaltome.“