Užsuku pas bičiulį, o žmogus visas susirūpinęs, toks „iš veido išėjęs“.
– Kas nutiko? – klausiu.
– Pamėginau meistrą pasamdyti. Už darbo dieną užmokestis 500 eurų, aišku, medžiagoms didžioji dalis atkris. Sutarėm, pažadėjo ir neatvažiavo. Telefonu neatsiliepia. Turbūt rado, kas daugiau moka. Nebeįmanoma žmogaus už pinigus pasamdyti, – rypuoja bičiulis.
Suprantu jį: žmogus pinigų turi, tačiau įkalbėti ką nors dirbti nelabai sekasi, statybos ir remontas sodyboje stringa. Meistrus, kurie dar nori dirbti, išgraibo anksčiau, nei jis spėja surinkti telefono numerį. Laisviesiems menininkams, kurie pluša sau, dabar – aukso amžius. Mokama už bet ką, prie ko pridedama ranka. Mokama padoriai, ne minimumą ar panašias sumas. Kiti mieliau „gyvenimą gyvena“ ir nieko veikti net neplanuoja. Tiesą sakant, ir planuoti gyventi iš samdomo darbo šiais megainfliaciniais laikais kartais jau tampa nuostolinga.
Panašiai buvo ir prieš praeitą krizę, kai tarsi iš gausybės rago pasipylė įvairaus plauko gyvenimo mokytojai, gyvenimo būdo asistentai ir sėkmės treneriai, kurių vienintelis tikslas buvo parodyti, kaip galima sočiai ir laimingai gyventi nieko ar beveik nieko neveikiant. Šiemet darbdaviai verkia, kad į darbo vietas niekas neina. Ar iš tiesų?
Panašiai klojasi ir dabar. Mašinų, kurių negali įpirkti viduriniosios klasės atstovas (tos pačios, kurios darbinėms pajamoms kasdien kuriami vis nauji mokesčiai ir rinkliavos), vis daugiau. Net baigusiam keturias su puse klasės mūrininkui aišku, kad tokios transporto priemonės, kaip ir būstai kosminėmis kainomis Vilniaus širdyje, šluojami ne iš algos. Tiksliau, pragyventi iš algos tampa vis sudėtingiau ir čia darbdavių bei darbuotojų lūkesčiai kuo toliau, tuo labiau eina į priešingas puses.
Prisiminkime šviežutėles diskusijas Seime.
Aštuonių restoranų tinklą valdančios įmonės „Burokėlis ir krapas“, kurioje dirba beveik 150 žmonių, vadovė Odeta Bložienė sako, kad darbuotojų situacija tampa sudėtinga.
„Darbuotojų stygius yra nežmoniškas ir nenormalus“, – susitikime Seime sakė ji.
O. Bložienė pranešė, kad jau sugalvojo naują pareigybę – jaunesnysis padavėjas, kuris atliktų nekvalifikuotus darbus – klientams atneštų maistą, nuneštų indus, nuvalytų stalus: „Kviečiame dirbti moksleivius nuo 16 metų.“
Ji pabrėžė, kad dėl darbuotojų stygiaus savaitgaliais nebegali dirbti kai kurie įmonės restoranai.
Citatos pabaiga.
Žiauru, žmones nori maitinti, tačiau negali. Tenka net Seime pasiskųsti, kaip niekšai darbuotojai neina plušėti visuomenės labui, o Užimtumo tarnyba jų niekaip nepatiekia.
Braukiame ašarą ir einame į rekvizitai.lt. „Burokėlio ir krapo“, kaip skelbia šis tinklalapis, atlyginimų mediana 933,43 Eur neatskaičius mokesčių. Atskaitome mokesčius ir lieka maždaug 634 eurai į rankas. Vilniuje. Vidutinė įmonės siūlomos picos kaina 8–9 eurai ir šiuos patiekalus padavėjas turi spėriai išnešioti alkaniems klientams.
Bijau ir pagalvoti, kiek uždirba „jaunesnieji padavėjai“.
Palyginimui – nuomos kainos. 1 kambario butai Vilniuje kainuoja apie 330–350 eurų per mėnesį, Kaune – apie 290 eurų, Klaipėdoje – apie 240 eurų. Prie šios sumos pridėkite būsto išlaikymą.
2021 metų birželio mėnesį butų pardavimo kainos Vilniuje ir Kaune augo vienodu tempu – 2,1 proc., vidutinė kvadratinio metro kaina atitinkamai pasiekė 1871 Eur (+39 Eur/kv. m) ir 1313 Eur (+27 Eur/kv. m). Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje birželio mėnesį atitinkamai užfiksuotas 1,6 proc., 1,9 proc. ir 1,3 proc. butų kainų augimas, vidutinė kvadratinio metro kaina atitinkamai pakilo iki 1290 Eur (+20 Eur/kv. m), 875 Eur (+16 Eur/kv. m) ir 851 Eur (+11 Eur/kv. m).
Galime kalbėti daug, reikalauti daug iš visų aplinkinių, tačiau jokia Užimtumo tarnyba neprivers žmogaus dirbti praktiškai veltui. „Burokėlis ir krapas“ – nei geresnė, nei blogesnė įmonė, kaip ir daugelis kitų. Bendrovių, kurios nori mokėti panašiai, kaip prieš keletą metų, daug. Ypač provincijoje, kur alternatyvų rinktis darbą mažai. Dėl to kartais ir susidaro įspūdis, kad žmonėms nereikia pinigų, jie neina į darbą, ir net direktorius, po miestelį ir kaimus lakstydamas nauja mašina už 100 tūkst. eurų, negali surankioti darbuotojų. Tačiau tiesa kiek kita. Žmonėms nereikia atlyginimų, iš kurių realiai negalima pragyventi ir kurti savo ateities.
Tiesiog kiekvienas mato, kad kas savaitę parduotuvėje sąskaita tuštėja vis stipriau, nors produktų krepšelis nesikeičia, tad tenka galvoti, kaip pagerinti pragyvenimą. Net intuityviai žmogus, sudėliojęs taškus ir apskaičiavęs, kad keli darbo mėnesiai per metus Norvegijoje leis šeimai parvežti daugiau nei darbas po keliolika valandų gimtojo rajono įmonėje, renkasi tai, kas jam patogiau.
Grįžkime prie butų ir kas juos šluoja. Įmonių sąskaitos, kai paslaugos ir prekės brangsta valandomis, lūžta nuo eurų. Akcininkai, norėdami apsaugoti savo pinigus, perka bet ką, kas, žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, gali išlaikyti bent jau tą pačią pinigų perkamąją galią. Šiuo atveju vienas iš tokių pasirinkimų – nekilnojamasis turtas didmiesčiuose, kuris, tikėtina, ne tik brangs dėl infliacijos, bet jį nuomojant bus galima gauti kad ir nedideles, bet stabilias pajamas.
Išeitis? Lengvos išeities nėra ir nebus. Verslas neskuba didinti atlyginimų, nes neapibrėžtumo daug ir ateitis miglota. Žmonės, savo ruožtu, neskuba dirbti už pinigus, kurie neužtikrina normalaus pragyvenimo. Infliacija pateikia savo korekcijų.
Valstybė šį chaosą gali bandyti „išlyginti“. Tam yra keli keliai. Vienas – didinti minimalų atlyginimą, kitas – didinti valstybinio sektoriaus darbuotojų užmokestį, kad atsirastų spaudimas ir algos kiltų visur, ne tik didmiesčiuose, bet ir rajonuose. Tačiau kol kas daugumoje projektų, kuriems skiriama valstybės parama, apie vidutinį atlyginimą ir sukuriamas darbo vietas nekalbama.
Liūdnesnė naujiena, kad vis daugiau ženklų praneša, jog ekonomikos padėtis nenormali ir laukia „perkratymas“. Koks jis bus, niekas tiksliai negali pasakyti, nes krizių scenarijai nesikartoja, tačiau infliacinė krizė jau prasidėjo. Kainų kilimo nesustabdysime, tačiau į žmonių pragyvenimo lygio kritimą valdžiai teks reaguoti, kitaip galime sulaukti socialinio sprogimo.
Ne, mokesčių ir rinkliavų didinimas čia nepadės. Kaip ir simbolinis skurdžiausių sluoksnių pajamų padidinimas. Geresnė strategija – ieškoti, kaip didinti, o ne naikinti viduriniąją klasę, kuri šiuolaikiniame pasaulyje užtikrina valstybių stabilumą. Kol kas praktiškai kasdien valstybės vadovai kalba apie naujus mokesčius dirbantiesiems, tačiau nematyti jokių pastangų, tarkim, apriboti valstybės ir biurokratinio aparato išlaidas, iš gilaus stalčiaus ištraukti valstybės valdymo ir valstybės tarnybos reformą, sutvarkyti viešųjų pirkimų sistemą.
Keturiais eurais siūloma kelti bazinį dydį, nuo kurio priklauso politikų, bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų, valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojų atlyginimai.
Švelniai pasakius, pasiūlymas labiau panaus į pasityčiojimą, o ne į problemos sprendimą. Metinės vartotojų kainos rugsėjį, lyginant su atitinkamu 2020 m. mėnesiu, padidėjo 6,3 proc., rodo Statistikos departamento preliminarūs vertinimai. Paprasčiau kalbant, žmogus iš kiekvieno tūkstančio eurų prarado 63 eurus. Daugumos dirbančių atlyginimai jau nuvertėjo kur kas daugiau, nei valdžia žada juos padidinti.
