Net žinia, kad infliacija iš dviejų skaičių zonos nukrito iki vienaženklio – mažiau nei 10 proc., gali sukelti euforiją tik paprastam vartotojui. Mat tai reiškia, jog įvairių mokesčių surinkimas, ypač PVM, mažės. O valstybės biudžetui, įpratusiam prie dosnių išlaidų, mažėjimas nepatinka. Atspėkite, kas atrieda, atidunda? Taip, teisingai, mokesčių reforma. Viduriniajai klasei teks sumokėti. Tokie tie gyvenimo netikėtumai.
Bet čia kiek nukrypome nuo teisingo ekonominio kurso į parduotuvių lentynas.
VŽ rašo, kad dviejuose svarbiausiuose Lietuvos ekonomikos sektoriuose, kur sukuriama beveik pusė viso Lietuvos BVP, – vidaus prekyboje ir pramonėje, matyti vis daugiau silpnėjimo ženklų. Ekonomistai greito pasveikimo nežada, ragina įmones kruopščiai tikrinti partnerių finansinę būklę, draustis prekiniu kreditu.
Prekybos indėlis į Lietuvos bendrąjį vidaus produktą (BVP) siekia apie 30 proc., pramonės – beveik 20 proc., ir tai yra daugiau nei euro zonos vidurkis, atkreipia dėmesį Jekaterina Rojaka, ekonomistė, kredito biuro „Creditinfo Lietuva“ verslo plėtros ir strategijos vadovė. Be to, pramonės prekės sudaro daugiau nei 80 proc. Lietuvos eksporto.
Dar vienas sektorius čia nepaminėtas – žemės ūkis, kuris po dviejų iš eilės superpelningų ir pajamingų (supirkimo kainos buvo rekordinės) metų leidžiasi į žemumas. Vis daugiau sektorių prašo paramos arba skaičiuoja, jog pelnas bus minimalus. Tai vėlgi papildomai keliais šimtais milijonų, o gal ir visu milijardu, eurų mažiau.
Trys vienos iš pagrindinių ekonomikos kojų ar ramsčių, kaip bepavadinsi, pamuštos, ir teks su jomis šlubčioti toliau.
Ar turime pleistrų, kuriuos galėtume uždėti ant nuospaudų? Panašu, kad ne.
Bankinės palūkanos kol kas kristi nežada. ES prasideda recesija, laukiama jos ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kinijos rinkos svyruoja ir perspektyvos miglotos.
Dėl įvairių aplinkybių Lietuva verslo konkurencingumo reitingų lentelėje nudardėjo žemyn.
Netgi pasirodė pirmieji pranešimai, kad pinga senos statybos butai ir netgi atpigusių jų niekas neperka, nes palūkanų normos užkopė į seniai nematytas aukštumas, o padidėjusias įmokas už kreditus ištraukti iš kišenių piliečiams vis sunkiau.
Netgi kaimo turizmo sodybos, orientuotos į brangias pramogas, šiemet pustuštės. Žmonės priversti taupyti. Iš vienos pusės, eurai vis labiau nuvertėja, iš kitos, jų vis labiau trūksta. Algos auga mažiau nei infliacija. Jei pasižiūrėsime, kur realiai didėja atlyginimai, tai matysime, kad gana didelė viduriniosios klasės dalis vėlgi liko už borto.
Tačiau galiu pradžiuginti (ar nuliūdinti, – čia jau priklauso nuo požiūrio), kad tai nebus katastrofa. Eiliniam piliečiui – taip pat.
Galbūt ypač pabrangę lėktuvų bilietai bus neįperkami ir ilsėtis teks Lietuvoje, tačiau ekonomikos griūties, kokia buvo 2008 m., nelaukiame. Kalbu ne apie uždaromas gamyklas, bet apie paprastus eilinius žmones. Darbuotojų vis dar trūksta. Šiek tiek mažesnė alga ar ilgesnis buvimas gaunant Užimtumo tarnybos išmokas daugumai, tikėtina, nebus katastrofa.
Blogiau verslams, nes auga tarpusavio įsiskolinimas. Tą patį matėm ir per praeitą krizę. Čia užsikuria kitas blogas dalykas – įmonės bijo prekes duoti skolon ir prašo išankstinių mokėjimų. Dėl to pradeda trūkti apyvartinių, nes pinigų poreikis didėja, o palūkanos klaikiai aukštos. Padarius klaidą, ant gamyklos ar kitos įmonės durų gali tekti kabinti spyną. Klaidai vietos lieka vis mažiau. Laimi tie, kurie turi finansinių atsargų po pelningų metų.
2023 m. gegužės pabaigoje, palyginti su praėjusių metų pabaiga, darbuotojų skaičius apdirbamojoje pramonėje susitraukė 1,6 proc., vidaus prekyboje – 1 proc., žemės ūkyje – 4,1 proc. (dirbo atitinkamai 3 600, 2 200 ir 1 000 žmonių mažiau), skaičiuoja J. Rojaka.
Gali būti, kad dabar bus pats laikas pasinaudoti keletą dešimtmečių kurtomis ir dosniai finansuotomis socialinės apsaugos sistemomis.
Matysime, kaip jos suveiks. Didžiausia baimė ir faktorius, galintis viską sugriauti ir kartu sunaikinti visuomenės pasitikėjimą valstybe, – neprognozuojami valdžios veiksmai. Jei vykstant žaidimui bus pradėtos keisti taisyklės, kaip jau buvo ne kartą, – karpomos ir keičiamos socialinės išmokos, staiga ilginamas pensinis amžius ir pan., pasitikėjimas vėl susvyruos.
Iš kitos pusės, teks atsakyti į seniai vilkinamus klausimus. Pavyzdžiui, kas yra tikrieji ūkininkai ir kaip juos palaikyti, kaip spręsti socialines problemas, kai žmonės vaizduoja, jog ūkininkauja, valdininkai vaizduoja, kad jie – tikrai ūkininkai, o mes, mokesčių mokėtojai, juos remiame. Nors visi seniai supranta, kad tai tik socialinė parama. Verslo ten nėra ir nebus.
Kaip ir su smulkiaisiais verslais bei jų apmokestinimu – ko mes norime ir siekiame, be tuščių frazių apie smulkųjį verslą. Aiškios mokesčių sistemos, kurioje laimi tie, kurie naudingi visuomenei, o ne tie, kurie turi geresnius lobistus.
Šiuos klausimus paprastai priverčia spręsti pinigų trūkumas biudžete. Kaip bus šį kartą, matysime.
Autorius feisbuke.
