Mėgstantys kalbėti politkorektiškai godumo vertybe nevadina, tačiau realiai savanaudiškumas ir noras turėti daugiau bei lengviau ir stūmė visuomenę į priekį. Vardan savanaudiškumo, būdavo paminamos kitos vertybės ir milijonai kolonijų gyventojų aukojami dėl kapitalizmo suklestėjimo vienoje ar kitoje Europos valstybėje.
Šiandien plonas civilizacijos sluoksnis nubraukiamas tarsi grimas nuo aktoriaus veido specialia servetėle. Būtent godumas pasauliui balansuojant ant ekonominės prarajos ir sujungia į vieną liniją tokiu tarsi vienas su kitu nesusijusius įvykius.
1. Ilgojo Vėlinių savaitgalio išvakarėse, praėjusio penktadienio popietę, prieš baigiantis darbo dienai, Seimo kanceliarijoje įregistruoti du Seimo narių papildymai dar 2007-ais metais dvi procedūrines stadijas – pateikimo ir svarstymo – praėjusiam įstatymo projektui. Šio projekto esmė – įteisinti buvusių Seimo narių valstybines rentas, prilyginant buvusius ir naujai į Seimą neišrinktus parlamentarus Nepriklausomybės akto signatarams, nustatant jiems tokias pačias privilegijas.
2. Nors galutinis JAV prezidento rinkimų rezultatas kol kas neaiškus ir, tikėtina, neapaaiškės dar keletą dienų, Donaldas Trumpas jau paskelbė apie savo pergalę.
3. Antrąjį rudens mėnesį Lietuvą užklupo antroji koronaviruso banga, tačiau žvelgiant į NT vystytojų spalio mėnesio rezultatus, pandemijos – kaip nebūta.
Seimo narių gyvenimas vieną kartą prasistūmus į Seimą apsirūpinti iki gyvenimo pabaigos įprastas šiuolaikinės visuomenės vertybių skalėje, toje, kur vis dažniau girdime lozungą „dirbti neapsimoka“, o socialinės paramos sistema formuojama taip, kad palaikytų šį šūkį. Tuo labiau, kad politikoje, bent jau lietuviškoje, ir Europos Parlamento kėdė siekiama ne dėl galimybės kovoti už šalies interesus, o tiesiog kaip galimybė „gauti orią pensiją partijų nusipelniusiems lyderiams – veteranams“. Dabar pamėginta šią kartelę nuleisti kiek žemiau, iki nacionalinio lygmens ir tai vėlgi nieko keisto. Tai daro tas pats Seimas, kurio valdančioji dauguma prieš tai mėgino nusipirkti rinkimus taškydama skolintus valstybės pinigus.
Štai čia ir išlenda Donaldas Trumpas, kuriam artėjant prie pergalės savaitę kraujavusios akcijų biržos šauna aukštyn. Visi tikisi, kad realiai ekonomikai vos kvėpuojant dėl pandemijos vėl pasipils trilijonai eurų, kurie sėkmingai nusės bankininkų, politikos ir verslo elito kišenėse. Trupiniai atiteks ir paprastiems piliečiams. Europoje, kur antroji viruso banga įsisiūbuoja, tikėtina, taip pat įsijungs pinigų spausdinimo mašinos ir valstybės ramiai toliau dalins šimtus milijardų eurų nelabai aiškiems projektams.
Lietuvoje mes matome tuos pačius procesus – valstybė skolinasi daugiausia istorijoje ir tiesiog dalina eurus. Kuo daugiau, tuo geriau. Nuo Seimo bebrų iki vaiko pinigų ir „darbo paieškos bei profesijos keitimo“ išmokų. Tiesa, jei vaikams lėšų pristinga, juos galima sumažinti, kad tik užtektų už borto likusiems Seimo nariams. Jiems labiau reikia sotaus ir gero gyvenimo.
Štai čia ir atriedame iki Vilniaus butų, kuriuos, kaip sako jų pardavėjai ir statytojai, pirkėjai šluoja greičiau už karštas bandeles ir jokie ekonomikos sektorių pristabdymai ir rekordinis nedarbas čia nekliudo. Kainos, pasak analitikų, taip pat nesiruošia ristis žemyn. Jos ir nesirita, kol į rinką plūsta niekuo nepadengti milijardai. Nepadengti, nes jie duodami ne mainais už prekę ar paslaugą, o tiesiog taip, nes „reikia remti“ ar „reikia įsisavinti“. Iš vienos pusės didėja infliacija ir kainos neišvengiamai (tik nepasakokite apie fiksuojamą defliaciją ir pan.) šliaužia aukštyn. Iš kitos pusės, žmonės, kurie turi lėšų arba „įsisavina“ šiuos milijardus ieško saugios priebėgos kapitalui, nes akcijos ir indėlis banke ramios ateities nebeužtikrina.
Kaip bus kai realiai susidursime su ekonominiais sunkumais, kuriuos kol kas tiesiog užpilame pinigais ir kuriam laikui nutoliname, pamatysime gana greitai. Tačiau jau dabar matome tą patį procesą, kuris nutinka per visas didžiules krizes ir suirutes – pinigai nebetenka savo vertės. Jų yra tiek, kiek nori politikai. Tai kaip degtinės butelis pagirioms – visi supranta, kad po to bus tik blogiau, bet labai norisi įtikti pagirių kamuojamam piliečiui, kuris turi balso teisę.
Kas bus toliau? Niekas tiksliai nežino, nes nebegalime remtis normaliais ekonomikos dėsniais ir ten, o ne pinigų spausdinimo mašinoje, ieškoti išeities. Pandemija praeis. Ne pirma ir ne paskutinė liga, kuri kankina žmoniją. Ekonomika kažkada sugrįš į savo vėžes, nes beverčiai pinigai taps niekam nebereikalingais. Tik niekas nežino, kada tai įvyks ir kiek už tai reikės sumokėti paprastiems piliečiams, nes infliacija tiesiog reiškia, kad darbas atpiginamas. Jie, ne eurus dalinantys politikai grąžins skolas ir tam aukos savo šeimos gerovę. Gyvenimas tiems, kurie nėra „šalia lovio“ ar įvairių įdomių pašalpų ir paramų bei eurus skirstančių fondų, bus keletą metų sunkesnis. Tačiau politikus dabar į priekį varo godumas – juk yra galimybė išdalinti tiek trilijonų eurų ir dolerių, kiek nebuvo dalinama niekada, nes ankstesniais laikais juos reikėjo uždirbti, o ne pigiai pasiskolinti net negalvojant, kas tuos kreditus turės grąžinti.