Artūras Vaškevičius. Demokratijos džinas

Išgirdau, kad savivaldybių rinkimai dėl komitetų populiarumo taps demokratijos grimasa. Stipriai nustebau, nes maniau kad savivaldybių rinkimai jau seniai grimasa - visiškai nedemokratiški. Nes lietuviškame savivaldos formate būtent savivaldos nėra nei trupinėlio. Vadinamieji rajonų tarybų nariai pateikiami sąrašu, o paskui per visą kadenciją juos rinkusi tauta daugumos net pavardžių nesužino. Nes nereikia, nes nėra kontakto, nes tos tarybos atsiskaito ne žmonėms, o partijų vadovybėms.

Tokiu būdu savivaldoje iki šiol vyko totalus partinis valdymas, žmonėms nesuteikiant galimybių net pasvajoti apie bent kiek savarankiškumo. Net seniūnai, paskiriami administracijos, tampa vietiniais karaliukais. Net gana gausios bendruomenės tvirtai valdomos, imituojant joms tik dekoratyvinio savarankiškumo. Ir tas žmonių bejėgiškumas prieš valstybę ginant savo asmens interesą, buvo viena svarbių milžiniškos emigracijos priežasčių. Tauta, pagal Konstituciją suverenas, iškeliavo ieškoti savo teisių kitur. Ir, paradoksas, daugelis randa.

Taip, kai kurios parlamentinės partijos jau senokai pripažįsta, kad egzistuoja didelis atotrūkis tarp valdžios ir tautos. Tačiau toliau prisipažinimo, niekas nevyksta, partijos neieško, kaip tai pakeisti, o gal ir nenori to daryti. Nes atitrūkimo pradžia yra rajonuose, kurių valdymo partijos niekada neatsisakys.

Žinoma, Seimo nariai važinėja, kaip jie vadina „pas rinkėjus“. Ir kai kurie netgi pakankamai dažnai. Dar ir pinigėlių žvyrkeliui išasfaltuoti „pramuša“. Susitikimuose išaiškina politinę situaciją, apkaltina savo oponentus, kurie kalti, kad Lietuva visais punktais Europoje paskutinė. Ir išdumia atgal į sostinę, į Vilnių, globalių problemų spręsti.

Todėl politinės partijos Lietuvoje pamažėl prarado savo politiškumą, virsdamos grupėmis draugų. Tas procesas taip įsigalėjo, kad šiuo metu bene vienintele tikra partija liko konservatoriai, bet ir jie, suprasdami situaciją, aktyviai ieško demokratinių naujovių. Žaliųjų valstiečių partiją pavadinti politine sudėtinga, nors dabar ir valdžioje. O daugiau ir nebėra. Gal, tikėtina, perspektyvoje, po kokių 5-7 metų, atsikratę visokių korupcijų, atgims socialdemokratai, būtų logiška. Liberalai patys save daužo į šipulius, tad jų feniksas kol kas giliai pelenuose.

Partijoms silpstant, natūraliai teko leisti kurtis komitetams. Tikriausiai niekas nesitikėjo, kad tai bus tarsi džino, didėjančio geometrine progresija, išleidimas iš butelio. Ateinančiuose rinkimuose komitetų, atrodo, bus jau virš dviejų šimtų. Protingi žmonės sako, jei negali nieko pakeisti, atsistok priekyje, tačiau partijoms tas dar „nedaeina“, joms vis dar atrodo, kad tai demokratijos grimasa. Ir netgi planuoja komitetus varžyti, kontroliuoti, ar net asimiliuoti į partijas.

O iš tiesų tai tikrosios demokratijos pradžia, žmonės nori tvarkytis patys. Randasi nauji lyderiai. Iš kur? Aišku, dažniausiai iš vietinių, nes už svetimus niekas nebalsuos. Tie lyderiai buria apie save aktyvius žmones. Iš kur? Aišku, iš vietinių, nes už svetimus niekas nebalsuos. Ir dirbs tie komitetai. Kam? Aišku, savo rajono žmonėms, o jų veiklai teisėjais nebus niekas kitas, kaip juos rinkę vietiniai žmonės.