Nėra abejonių, kad tuomet šis pažadas ne vieną ir ne du rinkėjus paskatino savo balsą atiduoti už LVŽS. Po rinkimų tas pažadas buvo kiek pastūmėtas į politikos darbotvarkės pakraščius, bet jau šių metų pavasarį, pirmiausia Seimo pirmininko pastangomis, sugrįžo į politines diskusijas.
Ar Seimo narių skaičiaus mažinimas – tik paprastas populizmas?
Iš tiesų Seimo narių skaičiaus klausimas yra labiau daugiaprasmis, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Viena vertus, galima spėti, kad visuomenė tokį žingsnį vertina palankiai. Tik kokių nors tyrimų apie tai negirdėta. Kita vertus, partijose nuotaikos, matyt, dėl jo yra nevienareikšmės. Ypač tose, kurios nėra užtikrintos, kad pateks į Seimą per proporcinę rinkimų dalį, o net ir vos peržengusios 5 proc. išrinkimo barjerą, jos neturėtų septynių narių, kurie yra būtini frakcijai Seime sudaryti.
Dar svarbiau, kad neišvengiamai dalis esamų Seimo narių turėtų susitaikyti su perspektyva, kad jų parlamentinė karjera baigtųsi anksčiau, nei jie tikėtųsi vien dėl sumažinto narių skaičiaus.
Kita vertus, diskusijos apie parlamento narių skaičiaus mažinimą nėra jokia naujiena pastarąjį dešimtmetį.
Apie tai diskutuota Airijoje, Nyderlanduose, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Portugalijoje, Japonijoje ir panašiai. Taip pat yra šalių, kur parlamentų narių skaičius buvo gerokai sumažintas.
Vienas geriausių pavyzdžių yra Vengrija, kur vietoj 386 beliko 199 parlamento nariai nuo 2014 m., o Airija sumažino parlamentarų skaičių simboliškai – nuo 166 iki 158. Visais atvejais ne tik Lietuvoje yra kalbama apie parlamento dydį ir narių skaičių. Ir tos kalbos nėra beprasmis užsiėmimas.
Nuo 20 a. pradžios bene du veiksniai dažniausiai lėmė parlamentų dydį:
a) gyventojų skaičius ir nuo jų pagal kubinės šaknies taisyklę apskaičiuojamas parlamento narių skaičius, ir
b) ekonominė šalies gerovė – turtingesnės ir mažiau ūkio krizių išgyvenusios šalys galėjo leisti sau didesnį parlamento narių skaičių.
Šiais laikais parlamento narių skaičiui nustatyti abu minėti veiksniai ir toliau galioja.
Tik bendrą gyventojų skaičių kubinės šaknies formulėje gal verta pakeisti į bendrą rinkėjų skaičių, nes jis tiksliau atspindi piliečių atstovaujamumą.
Senstančiose visuomenėse, tokiose kaip Lietuva, rinkėjų santykis paprastai yra aukštesnis palyginus su jaunomis visuomenėmis, tokiomis kaip koks nors Egiptas, kur rinkėjų proporcija yra mažesnė palyginus su visų gyventojų skaičiumi.
Kadangi per daugiau nei ketvirtį amžiaus nuo nepriklausomybės atkūrimo gyventojų skaičius Lietuvoje sumažėjo nuo 3,7 iki 2,8 mln. arba 25 proc., tai gyventojų skaičiaus argumentas dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo nėra bereikšmis ar mažareikšmis.
Čia reikia nepamiršti dar vieno aspekto, kad rinkėjų skaičius Lietuvoje dėl visuomenės senėjimo mažėjo daug lėčiau nei bendras gyventojų skaičius.
Tad jei 1991 m. turėjome 2,6 mln. rinkėjų, tai 2016 m. – 2,5 mln.: skirtumas menkas. Jei tiksliai vadovautumėmės kubinės šaknies taisykle pagal gyventojų skaičių, tai Seimo narių skaičius ją idealiai atitinka (1 pav.).
Tačiau yra vienas „bet“. Ne viena šalis, kuri savo parlamentą atnaujino per pastaruosius tris dešimtmečius, yra nustačiusi mažesnį parlamento narių skaičių, nei reikalauja kubinės šaknies taisyklė.
Antai, Slovėnija turi mažiau net 28 proc. parlamento narių, nei galėtų turėti, Latvija – 23 proc., Slovakija – 15 proc., Čekija ir Austrija – 9 proc., Estija – 8 proc.
Tad vadovaujantis paminėtų, o ir kitų šalių precedentais, pagal kubinės šaknies taisyklės taikymą, galima argumentuotai svarstyti Seimo narių skaičiaus mažinimą ir Lietuvoje.
Dėl ekonominių argumentų Seimo sumažinimui, matyt, sektųsi sunkiau, nes Seimo biudžetas 2018 m. buvo 30,5 mln., Vyriausybės – 14,1 mln., o Prezidento institucijos - 5,4 mln. eurų. Tad tiek Vyriausybė, tiek Prezidentūra mokesčių mokėtojams kainuoja santykinai brangiau nei Seimas.
Iš kur Seimo narių mažinimas iki 121?
Seimo narių skaičiaus mažinimui galima rinktis kelis papildomus atskaitos taškus be jau minėtų. Vienas jų – tai mažinti proporcingai gyventojų skaičiaus sumažėjimui. Kitaip tariant, net 25 proc., arba nuo 141 iki 105 Seimo narių.
Kitas scenarijus – mažinti pagal kubinės šaknies taisyklę, ją pritaikant esamam rinkėjų skaičiui. Tuomet būtų kosmetinė reforma ir dėl jos sumažėtų parlamento narių skaičius vos iki 136. Tam nereikia laužyti iečių, nes jokios net simbolinės reformos nebūtų.
Dar vienas atskaitos taškas yra rinkėjų, nuolat dalyvaujančių pagrindiniuose šalies rinkimuose – Seimo ir Prezidento, – skaičius.
Jis yra kuris laikas stabilus ir kaip tik jiems reikia pirmiausia užtikrinti atstovavimo proporcijas. Tokių rinkėjų yra apie 50 proc. arba apie 1,3 mln.
Tad juos pasirinkus kubinės šaknies baze svarstytume apie 110 ar 111 Seimo narių dėl nelyginio parlamento narių skaičiaus patogumo formuoti daugumą.
Aišku, šis skaičius yra tolokai nuo valstiečių ir žaliųjų žadėtojo 101, bet pastarasis akivaizdžiai „iš oro“ ir „ dėl skaičiaus grožio“ pasirinktas. Tad rimčiau pagrįsti jo neįmanoma.
Galiausiai kompromisinis scenarijus yra pasirinkti vidurkį nuo bendro rinkėjų (2,5 mln.) ir dalyvaujančių rinkėjų (1,3 mln.) skaičių, kuris būtų apie 122 Seimo narius, bet dėl nelyginio parlamentarų skaičiaus patogumo jis galėtų likti 121.
Tokiu būdu Seimo narių skaičius sumažėtų maždaug 15 proc. palyginti su dabartiniu. Tai jau būtų gana nemaža Seimo dydžio reforma ir jos rezultatai galėtų būti neperžiūrimi bent kelis dešimtmečius.
Beje, demokratiniai Lietuvos Seimai tarpukaryje (1920–1927 m.) irgi buvo mažesni, nei galėjo būti pagal kubinės šaknies taisyklę.
Ką piliečiai galvoja apie Seimo narių skaičiaus sumažinimą?
Kaip jau buvo minėta, reprezentatyvių tyrimų dėl Seimo narių sumažinimo nebūta. Pirmoji kregždė juose yra liepos mėn. pabaigoje atlikta Lietuvos gyventojų apklausa, kurios duomenys rodo, kad net 84,3 proc. pritarė ar visiškai pritarė Seimo narių skaičiaus mažinimui iki 121.
Nepritariančiųjų būta vos 5,4 proc. Tad čia galima kalbėti apie beveik visuotinį pritarimą. Ko gero, tik 1991 m. vasario 9 d. visuotinėje apklausoje dėl nepriklausomybės atkūrimo buvo didesnis pritarimas – per 90 proc. nuo galiojančių balsų.
1992 metais net referendume dėl Konstitucijos „taip“ balsavo 75 proc. Tad šį kartą piliečiai turi itin aiškias nuomones dėl Seimo narių skaičiaus.
Pagal amžiaus grupes tik tarp 18–29 metų respondentų buvo kiek mažiau pritariančiųjų – 74,4 proc., o tarp vyresnių tam pritarė vidutiniškai 87 proc.
Viena skirtis yra sunkiai paaiškinama, nes Seimo narių mažinimui pritarė 79 proc. vyrų ir net 88,6 proc. moterų. Galima bandyti kurti įvairius paaiškinimus, bet kažin ar jie būtų įtikinantys.
Dėl skirtingo išsilavinimo labai didelių skirtumų tarp respondentų nebuvo. Pagal gyvenamąją vietą kiek mažesnė parama – tarp 76–81 proc. – buvo Šiauliuose, Kaune ir Vilniuje.
Nemažas sutarimas dėl Seimo narių sumažinimo yra net ir tarp skirtingų partijų šalininkų. Labiausiai parlamento dydžio sumažinimą remia Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, socialdemokratų darbiečių ir iniciatyvos autorių – valstiečių ir žaliųjų – šalininkai. Čia parama siekia per 90 proc.
Kiek mažesnė parama – apie 80 proc. – yra tarp Tvarkos ir teisingumo, Darbo partijos ir Tėvynės sąjungos rėmėjų. Net ir tarp neturinčių aiškesnių partinių preferencijų, o tokių tarp apklaustųjų yra apie pusę, beveik 87 proc. pasisakė už Seimo narių skaičiaus sumažinimą.
Beje, viešoji nuomonė taip pat yra priskiriama prie veiksnių, į kurį reikia atsižvelgti nustatant parlamentų dydį.
Tad dabartiniai politikai turi aiškų piliečių mandatą Seimo narių skaičiaus sumažinimui. Ar jie juo pasinaudos? Turėtų. Bet šioje lietaus šalyje niekuo negali būti tikras, nes joje visuomenės nuomonė dažniau reikalinga tam, kad ja būtų galima manipuliuoti, o ne sprendimams priimti.
Reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą 2018 m. liepos 14–31 d. atliko „Baltijos tyrimai“ (apklausta 1057 respondentai). Tyrimą „Tarptautinės socialinio tyrimo programos įgyvendinimas“ (Nr. S-MIP-17-120) finansuoja Lietuvos mokslo taryba.