Kad ir kaip būtų, galima sutikti su tais, kurie teigia, kad keturių partijų valdančioji koalicija nėra nei itin politiškai stabili, nei ideologiškai kairioji. Žiniasklaidoje greitai prigiję terminai „kairioji“ arba „centro kairės koalicija“ nebuvo kritiškai įvertinti ar plačiau aptarti. Vietoje to kaip pasenusi plokštelė buvo kartojami tie patys klausimai apie Darbo partijos (DP) narių teisinę neliečiamybę. O idėjinės bei programinės naujosios valdančiosios daugumos nuostatos aptartos per mažai.
Jei kairumu laikysime įsipareigojimą socialiniam teisingumui, nepasitikėjimą laisvoje rinkoje veikiančiu ir tik pelno maksimizavimu besivadovaujančiu verslu, pagarbą silpniausiems visuomenės nariams bei mažumų teises ginančią laikyseną, tuomet nei DP, nei „Tvarka ir teisingumas“ (TT), nei juo labiau Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) negali būti vadinamos kairiosiomis politinėmis jėgomis.
Pastaroji – tai nacionalistiškai nusiteikusi tautinės mažumos politinė partija (net jos politinė programa neišversta į lietuvių kalbą), kuri yra itin konservatyvi abortų, Katalikų bažnyčios, seksualinių mažumų klausimais (taigi šiuo požiūriu dešinesnė nei Vytautas Lansbergis ir Mantas Adomėnas kartu sudėjus), tačiau turi kelias centro kairės ekonominės politikos nuostatas, pavyzdžiui, yra už progresinius mokesčius ir už minimalios algos didinimą iki 1200 Lt.
DP iki šiol veikė kaip privati korporacija, kurios tikslas yra aukščiausi politiniai postai. Tai partija, kuri panašesnė į gerai organizuotą oligarchinį klaną, o ne į demokratinę politinę ar juo labiau kairiąją organizaciją (oligarchiją suprantant kaip Platonas ir Aristotelis ją suvokė, t. y. kaip nedidelės mažumos turtingųjų turto cenzu besivadovaujančią valdžią).
Be abejo, TT skelbia ir politinei kairei būdingų ideologinių teiginių. Tačiau politinės kairės bruožų turėjo ir Benito Mussolini fašistai. Kai kurie kairiausi TT teiginiai biurgeriškiems Lietuvos protams skamba kaip itin radikalūs. „Sieksime užtikrinti maksimalų darbuotojų dalyvavimą įmonių kapitale ir valdyme“ – tai demokratinio socializmo ir ekonominės demokratijos principas, apie kurį šiandien Lietuvoje, deja, niekas nekalba. TT taip pat teigia garantuosianti „kiekvienam sąžiningai ir gerai dirbančiam žmogui teisingą, normalų, garbės ir orumo nežeminantį uždarbį“.
Bėda tik ta, kad apsisukusi tvirtina visiškai priešingai: „sumažinsime valstybės išlaidas ir subalansuosime valstybės finansus“, sieksime „pritraukti užsienio investuotojus“ ir sutvarkysime „teisinę bazę ir ekonomikos valdymo struktūrą taip, kad Lietuva patektų į laisviausių pasaulio ekonomikų dešimtuką“ (kursyvas mano).
Komentarų, manau, elementarų išprusimą turinčiam ir logiškai mąstančiam žmogui nereikia. Galbūt vertėtų pridurti tik tiek: naujasis švietimo ir mokslo ministras, kad ir kas juo taps, turėtų pasirūpinti, kad mokyklose būtų skiriama daugiau valandų filosofijos ir logikos pamokoms. Į jas specialiu prezidentės dekretu skubos tvarka reikėtų nusiųsti ne vieną valdžios postų siekiantį koalicijos partnerį.
Tiek tad apie TT „kairumą“. Abi šios partijos – TT ir DP – tipiškos posovietinės populistinės organizacijos, kurios tokios yra pirmiausia dėl to, kad jų neįmanoma ideologiškai priskirti nei kairei, nei dešinei (beje, pagal šį apibrėžimą šalies vadovė taip pat pavojingai priartėja prie šių jėgų, tai ironiškai pastebėjo ir Vladimiras Laučius). Jų programos – ne tik baisaus skonio ideologinė košė, bet ir logiškai vienas kitam prieštaraujančių teiginių kratiniai, reiškiantys tik viena. Bent kuri nors iš jų ilgainiui bus ištrinta iš parlamentinės politikos žemėlapio.
Nuogąstavimas, kad LSDP nėra kairioji partija, seniai tapo nuvalkiota banalybe. Tai ypač pamėgę progresyviais save laikantys intelektualai. Kvailiausiu iš jų yra kaltinimas, jog LSDP gretose esą daugiausia milijonierių, lyg buvimas ar nebuvimas milijonieriumi būtų svarbiausias politinės tapatybės aspektas. Friedrichas Engelsas buvo fabrikantas (taigi ir „milijonierius“), tačiau, be kita ko, parašė „Darbininkų klasės padėtį Anglijoje“, o sykiu buvo vienas reikšmingiausių to meto tarptautinio darbo judėjimo politinių aktyvistų. Lietuviškais standartais Terry Eagletonas, garsus britų literatūros ir ideologijos kritikas, turintis namą Dubline, Londone ir kur nors Kornvalyje ar Pietų Prancūzijoje, taip pat tikriausiai yra „milijonierius“, tačiau absurdiška teigti, kad dėl to nustoja buvęs marksistas ir kairysis (be to, jis savo materialinę gerovę sukūrė ne eksploatuodamas kitų žmonių darbą, bet rašydamas puikias knygas).
Nei vienas sąžiningas ir Friedricho Nietzsche’s ressentiment nemotyvuojamas kairysis neteigs, kad demokratinis socializmas yra grįstas privalomu skurdu visiems. Ši pozicija, esą socializmo motyvas – pavydas, noras atimti, neva ilgainiui jis sukurs visuotinį skurdą, yra kritikos neatlaikantis posovietinės visuomenės ideologinis trombas.
Demokratinis socializmas nereiškia rinkos santykių panaikinimo. Kiekvienoje nors kiek sudėtingesnėje visuomenėje egzistavo „valdžios“ nevaržomi komerciniai santykiai. Tokie komerciniai santykiai, nereguliuojami autoritariškai primetamų dekretų, kaip, ką gaminti ir už kiek parduoti, ir yra rinka. Tačiau taip suprasta rinka mažai ką bendra turi su rinkos kapitalizmu ir laisvos rinkos ideologija, kurią skleidžia neoliberalai. Rinka yra mainų ir ekonominių gėrybių (verčių) paskirstymo visuomenėje principas, kapitalas atlieka nuosavybės, ekonominės kontrolės ir ekonominės, taip pat politinės galios koncentravimo funkciją.
Ar šiandien LSDP laiko save taip suprantamo demokratinio socializmo partija? Atsakymas paprastas: ne. Šia prasme LSDP nėra kairioji partija. Tačiau ji – jokia išimtis Europoje. Tokia yra socialinė ir ekonominė realybė, kurią daugiau nei keturiasdešimt metų kūrė neoliberalūs šoko doktrinieriai ir jiems idėjiškai bei politiškai atsispirti nepajėgę politikai. Čia slypi nūdienos dešiniųjų pergalė. Socialinė, kultūrinė ir ekonominė realybė buvo taip transformuota, kad, net kairiesiems laimėjus rinkimus milžiniška persvara, galimybė vykdyti nors ir nuosaikią socialdemokratinę politiką tapo labai menka. Tą, beje, byloja ir situacija Lietuvoje, kurią, be kita ko, taip pat kausto neoliberalūs fiskalinės drausmės įstatymai.
Demokratinis socializmas yra ir turi būti kairiųjų idealas, utopija, kuriai pasiekti reikėtų revoliucijos. Tai būtų ne mažos revoliucionierių grupelės karinis coup d'état, bet pirmiausia politinio ir etinio mąstymo revoliucija. Tai būtų antroji Apšvieta, kuri išvaduotų mus iš primityvios ideologijos laisvarinkininkų, pusę amžiaus mums kalusių, kad vieninteliai žmogaus kūrybos ir veiklos motyvai yra primityvus pelno maksimizavimas ir konkurencija. Sykiu tai būtų demokratiška struktūrinių pokyčių revoliucija, kuri palaipsniui keistų mus saistančius įstatymus ir institucijas.
Tokie struktūriniai pokyčiai neįmanomi be idėjiškai stiprios ir platų visuomenės palaikymą turinčios politinės kairės. Štai kodėl labai svarbu, kad būtų tiesiami tiltai tarp įvairių politinių ir visuomeninių susivienijimų: žmogaus teises, mažumas ginančių organizacijų, profesinių sąjungų ir kairiųjų politinių partijų. O sykiu turi būti tiesiami keliai tarp politinių partijų, kurios atstovauja marginalizuotiems miestų ir miestelių darbininkams (jiems, deja, bet sykiu suprantamai, LGBT ir kitų mažumų teisės, švelniai tariant, rūpi per mažai), ir tų politinių jėgų, kurias remia gerai išsilavinusi, terry eagletonus, karlus marxus ir judith butler skaitanti samdoma miestų inteligentija. Lietuvoje šie poliai, gaila, yra radikaliai vienas nuo kito nutolę. Vienam politikų tipui atstovauja Viktoras Uspaskichas ir Petras Gražulis, o kitam – tokie LSDP nariai kaip Marija Aušrinė Pavilionienė, Vytenis Andriukaitis, Algirdas Sysas ir t. t.
Žinant, kad politika visų pirma yra mažiausio blogio menas, tai kur kas geriau nei „vaivorykštės“ koalicija su konservatoriais ir liberalais. Ir ne tik dėl to, kad pastarieji toliau vykdytų visai visuomenei pragaištingą neoliberalią privatizacijos ir dereguliacijos politiką, bet pirmiausia todėl, kad „objektyvus“ kairiųjų interesas – atstovauti socialiai marginalizuotiems kaimų, miestų ir miestelių darbininkams, taip pat ir išsilavinusiai didmiesčių inteligentijai, kuri Europoje visuomet buvo, yra ir bus kairiųjų pažiūrų.
Priešingu atveju, jei socialdemokratai ir/ar kairiosios partijos nesugebės patraukti tiek marginalizuotų darbininkų, tiek ir miestų inteligentijos, nuskurdintus darbininkus suvilios fašistuojančios jėgos, tokios kaip „Golden Dawn“ Graikijoje.