Žinau, kad čia ne pirmas kartas, kai mes kažką tokio bandome nusimegzti, bet mums niekaip nesisekė, nuo pat 2004 metų, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą ir NATO. Mums tada atsitiko idėjų pabaiga. Ne mes pirmieji: 1992 metais amerikiečių politologas Francis Fukuyama išleido knygą „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“, kurioje kalbėjo apie tai, kad mūsų civilizacija gyvena paskutinę savo stadiją ir kad mes priėjome liepto galą.
Nelabai norėčiau tikėti amerikiečių autoriumi ir dar politologu (ir dar su japoniška pavarde), bet kad mūsų šalyje yra idėjų užtemimas jau daugiau kaip dešimtmetį, tai tiesa.
Žinot, kodėl taip buvo? Aš jums pasakysiu, kodėl. Todėl, kad po Vytauto Landsbergio ir Sąjūdžio ir atgimimo laikų mes nustojome svajoti ir būti ambicingi.
Paklausk lietuvio, kokią jis turi Lietuvos viziją, ir jis pasakys, kad nori vidutinio atlyginimo, kaip pusė norvegiško, minimalaus – kaip Vokietijoje, ir kad visi mūsų pensininkai galėtų nuvažiuoti į Tenerifę. Dar kas nors pridės, kad mes jau turime greičiausią pasaulyje internetą ir gražiausią pasaulyje gamtą ir Kryžių Kalną, tai kaip esame pusiaukelėje į išsvajotąją žemę. Kiti prisimins, kad Lietuva – drąsi šalis. Kur drąsi, per kurią vietą? Ką paskutinį kartą drąsaus padarė, nuo pokario partizanų laikų? Taip, mes pasipriešinome tankams 1991 metais, bet čia daugiau gynybinė drąsa, o ne kažin kokia kuriamoji energija ar inovacija.
Kita bėda, kad į valdžią rinkome iš savo tarpo, į save panašius, kurie irgi nesugeba svajoti. Paklausk jų apie viziją, ir jie pasakys, kad norėtų Lietuvą pagal savižudybių skaičių nustumti per dvi eilutes nuo viršaus arba sumažinti socialinę atskirtį, dar daugiau apdedant mokesčiais tuos, kurie uždirba. Kiti pasakys, kad Lietuva galėtų pagal skaidrumo indeksą persistumti iš 38 vietos pasaulyje į 36-ąją ir tada būti truputį mažiau korumpuota. Kažkas tokio. Mažais žingsneliais, svarbiausia nenusisvaigti ir per daug nefantazuoti.
Tai, brangieji jūs mano, yra ne vizijos, o nuobodžių nuoboduolių nuobodžios mintys, kurios niekam neįdomios, o užvis labiau mums patiems. Čia kaip Bulgarijos turizmo siūlytas reklaminis šūkis: „Net ir blogiausios atostogos pas mus vis tiek geriau už Albaniją“. Neįkvepia ir nemotyvuoja nė kiek.
Jei mes tarpusavyje negalime sutarti dėl idėjos – arba bent jau dauguma jos nepalaiko – mes tikrai aplinkinių neįtikinsime. Cepelinus mes sėkmingai įsiūlome užsieniečiams tik todėl, kad bent jau daugelis mūsų yra tvirtai įsikalbėję ir save užhipnotizavę, kad tie virti bulvių kleckai su riebia kiauliena, spirgais ir riebalais, su riebia grietine, yra skanu ir sveika, ypač su alum ir šnapsu.
Idėja turi būti absoliučiai beprotiška, nurauta ir atsilupusi, kad kam nors būtų įdomi. Gerai subalansuotų ir protingų idėjų gali prigalvoti kas tik nori, tik viena bėda – jos niekam nerūpės. Čia tas pats, kaip įkalbinti vaiką valgyti kalafiorus: jie tiesiog yra labai nuobodūs ir niekam neįdomūs, o vaikai dar neišmoko apsimesti, kad garintos daržovės gali būti kam nors skanu. Idėja turi būti maždaug tokia, kokias generuodavo buvęs Vilniaus meras ir kurias įgyvendina esamas Kauno meras, kad ir ką apie juos galvotumėte kaip asmenis: galite už juos balsuoti arba nebalsuoti, bet generuokite idėjas kaip jie, ir mes susišnekėsim.
Idėja turi būti visiškai originali: kopijuoti estus irgi savaime yra idėja, bet ji nepakankamai ambicinga. Jei jau kažkas kažkur kažką yra padaręs, mums netinka. Mes turime dar ir pirmieji sugalvoti.
Idėja turi būti tokia, kad ji galėtų būti įgyvendinta vienąsyk nusprendus, ir kad jos paskui negalėtų kaitalioti niekas, nei Vyriausybė, nei Seimas, nei Prezidentas, kad ir kas jis būtų. Kas būna su idėjomis, kurios reikalauja nuolatinio tvirtinimo, pakeitimo ir papildymo, mes matome iš nacionalinio stadiono nepastatytų griuvėsių Šeškinėje (Šeškinė yra toks Vilniaus rajonas, kuris yra geriau už taborą, bet tik tiek). Blogiau už nesugalvotą idėją yra tik tokia idėja, kurią pradėjome įgyvendinti ir numetėme. Netikus yra tokia idėja, kurią gali uždusinti biurokratai.
Aš žinau, kad nė viena idėja, kurią parašysiu aš, jums netiks, nes to dar betrūko, kad Lietuva gyventų pagal Užkalnio sumanymus (nors kulinarijos srityje restoranai jau senokai gimsta, gyvena ir miršta, taikydami į mano skonį, ir nieko, paburba kai kas, bet geriau taip, negu visai neturėti Pagrindinio Šalies Kritiko – nei latviai nei estai, nei lenkai tokio neturi, tai didžiuokitės, kad pas mus Lietuvoje nors kažkas yra geriau nei pas kaimynus). Todėl pateikiu tris idėjas, tiesiog kad žinotumėte, kaip reikia svajoti ir kuria linkme galima galvoti.
1. Lietuvoje bus geriausi pasaulio universitetai, ir visuose bus dėstoma tik anglų kalba, ir tam bus suvežti geriausi pasaulio dėstytojai iš viso pasaulio (pinigų tam užteks, jei baigsime apsimetinėti, kad aukštojo mokslo reikia kiekvienam, net ir tam, kas tik universitete susipažįsta su rašyba). Tam reikia ne keisti senuosius universitetus, o juos uždaryti ir užmiršti. Tiems, kas pradėjo mokslus VU, VGTU ir visokiuose edukologijos, ekologijos ir kituose universitetuose, tiesiog išdalinti diplomus, atsiprašyti, kad nepavyko ir pasiūlyti bandyti sėkmę iš naujo. Jiems blogiau nebus: iš senųjų universitetų diplomų ar taip, ar taip jokios naudos.
2. Lietuvoje bus mažiausi mokesčiai pasaulyje: tiek pajamų, tiek pelno, tiek PVM, tiek akcizai prie kuro, tiek laivų registracijos (pusė pasaulio laivų plaukios po Lietuvos vėliava, ir vien iš to kiek surinksime pajamų) ir geriausia biurokratija. Pavyzdžiui, jei dėl ko nors kreipėtės su prašymu, ir jo nespėjo apsvarstyti per 24 valandas ir duoti atsakymo, leidimą gaunate automatiškai, jei tik jūsų veiklos nedraudžia įstatymai (kad nepradėtų prie stoties supirkinėti vaikų kaip organų donorų). Vilkinimas ir ilgas svarstymas laikomi gėda, kaip girtam būti prie vairo. Policija daro reidus su alkotesteriais ir vilkinimo detektoriais po valstybės įstaigas: jei kuris valdininkas turi 24 valandas nebaigtų darbų, gauna papūsti į vamzdelį ir apie jį parašo žiniasklaida, kaip apie nusikaltėlį. Į biudžetą surinksime ne mažiau, o daugiau lėšų, nes visi registruos verslus pas mus ir persikels į Lietuvą. Mokesčių didinimas paskelbiamas antikonstitucine ir priešiška valstybei veikla, jei kuris politikas apie tai užsimena, tuojau yra teisiamas.
3. Lietuva turi geriausią pasaulio oro liniją ir oro uostus, kurių pavydi visi aplinkui. Tas neatsipirks akimirksniu ir reikės keletą metų deginti nemažai pinigų, bet galima pigiai pasiskolinti valstybės vardu, o grąžinsime iš pelno, kai ta veikla pasidarys pelninga. Jei turkai sugebėjo iš trečiarūšės regioninės oro linijos padaryti geriausią oro bendrovę Europoje per keletą metų, o visokie dykumų vaikai, dar neseniai tik kupranugariais jodinėję Katare ir Dubajuje – geriausias oro linijas pasaulyje, tai kas mums trukdo? Tik neminėkime Stepono Dariaus ir Stasio Girėno: jie norėjo kaip geriau, bet tikslo nepasiekė, ir netinka būti pavyzdžiais. Lygiai dėl tos pačios priežasties nereikėtų nė vienų teismo rūmų vadinti Neringos Venckienės vardu: „Šie rūmai skirti Teisėjos Neringos garbei ir atminimui, kad ji sugrįžtų gyvųjų ir mirusiųjų teisti“. Geriau orlaivius pavadinti sėkmingų žmonių vardais: „Valančiūnas“, „Meilutytė“, „Katleris“. Dėl pavadinimų juokauju. Dėl idėjos ne. Jei nepabandėme, iš kur žinome, kad negali pavykti?
Rytoj visuomenei bus pristatyta IDĖJA LIETUVAI – nacionalinė iniciatyva, siekianti suburti nepriklausomos šalies šimtmečio slenkstį liudijančius protus, kuriems rūpi mūsų valstybės išlikimas, stiprybė ir gerovė. Kaip gyvensime po 5, 10 ar… 100 metų? Kokią Lietuvą paliksime ateinančio šimtmečio kartoms? Kokių valstybės masto idėjų įgyvendinimas užtikrins Lietuvos gerovę ateityje?
IDĖJA LIETUVAI iniciatoriai sau kelia drąsius ir ambicingus tikslus:
• iškelti tris drąsias idėjas, kurias įgyvendinus būtų užtikrintas kokybinis šalies proveržis;
• suvienyti Lietuvos mylėtojus vienam bendram tikslui;
• pristatyti visuomenei geriausius kitų šalių pavyzdžius – ryškiausias idėjas, nulėmusias tų valstybių gerovės šuolį.
IDĖJA LIETUVAI jau suvienijo pagrindinius šalies žiniasklaidos kanalus: DELFI, LRT, 15 min. Prie iniciatyvos jungiasi kiti žiniasklaidos atstovai ir profesionalūs žurnalistai, visuomenės veikėjai, įvairių sričių ekspertai, socialiai atsakingas verslas. Visiems atvirą iniciatyvą globoja šalies Prezidentė, palaiko Seimo pirmininkas ir Vyriausybė, o ambasadoriumi gali tapti kiekvienas, savo mintyse subrandinęs IDĖJĄ LIETUVAI.
Trys reikšmingiausios idėjos, dėl kurių sutars žiniasklaida, ekspertai ir visuomenė, bus įvardytos Valstybės stiprybės akte, kurį pasirašys visa Lietuva.
