Taigi būsimi studentai pradžioje rinktųsi bendrą studijų pakraipą, o tik vėliau – konkretesnę programą. Bent jau tokios išvados peršasi iš ganėtinai abstrakčių viceministro pasisakymų žiniasklaidoje.
Kaip ir priklauso opozicijai, naujus reformų planus į šuns dienas išdėjo buvęs ŠMM ministras Gintaras Steponavičius. Jo nuomone naujos programos yra vienas iš švietimo sistemos pažangos variklių, užtikrinantis aukštųjų mokyklų konkurencingumą tarptautinėje rinkoje bei jų patrauklumą būsimiems studentams. Todėl G. Steponavičius pataria nereguliuoti šių rinkos procesų, o palikti ekspertams vertinti institucijos kaip visumos darbą.
O jei ŠMM siekia tik laikinai pristabdyti naujų programų kūrimą, tada G. Steponavičiaus kritika turi rimtą pagrindą. Kokiais kriterijais vadovaudamasi ministerija sustabdys ar atnaujins šitą procesą? Iš kur ji žino, kad universitetai jau turi sukūrę pakankamai studijų programų ir artimiausiu laiku jiems papildomų nebereikės? Ar tokiu būdu nepažeidžiamas Konstitucijoje įtvirtintas aukštųjų mokyklų autonomijos principas?
Nei draudimai, nei akademinis laissez-faire esamų ydų neišsprendžia. Veikiau reiktų pakelti reikalaujamų minimalių investicijų į naują programą kartelę, kas automatiškai sumažintų tokio tipo akademines spekuliacijas.
Steigdamos naują programą aukštosios mokyklos privalėtų atidėti finansinius, nekilnojamo turto, mokslinės infrastruktūros bei žmogiškuosius resursus šiam naujam dariniui ir jį išlaikyti, pavyzdžiui, bakalaurinių studijų atveju ateinančius aštuonerius metus. Tokiu būdu naujadarų kūrėjai būtų priversti iš anksto gerai suplanuoti ir pasverti naujų programų perspektyvas, o studentai būtų garantuoti jų gyvybingumu bei tęstinumu.
Tokia strategija neužgniaužtų aukštųjų mokyklų iniciatyvos reformuojant esamas ir kuriant naujas programas. Ji tiesiog padėtų išvengti fasadinių studijų programų bumo. O turint omenyje ateinantį dešimtmetį prognozuojamus studentų srautus, pagundoms kurti pigias akademines iškabas bus vis sunkiau atsispirti.