Rusija: lazdą keičia prizai
Rytų Europa jau kelis mėnėsius yra tapusi „geopolitinio mūšio“ aikštele. Rusija pirmiausia ėmėsi ekonominių sankcijų. Rugpjūčio viduryje prie Ukrainos ir Rusijos sienos buvo sustabdyta proeuropietiškai nusiteikusio Ukrainos verslo magnato P. Porošenko konditerijos produkcija (kompanija „Roshen“, kuri turi investicijų ir Lietuvoje), o Moldovos vynai staiga vėl ėmė nepatikti Rusijos kokybės standartų. Oficialūs Rusijos atstovai vienas po kito ėmė grasinti separatistinėmis tendencijomis Ukrainos ir Moldovoje.
Visus šiuos procesus paskatino Rusijos suvokimas, kad ES pereina su šalimis partnerėmis į kokybiškai naują sutartinių santykių etapą. Pastaruosius du dešimtmečius Ukraina ir kitos regiono šalys vykdė visiems gerai žinomą daugiavektorinę politiką, bandydavo palaikyti pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų, matydavo save kaip „tiltą“ tarp Rusijos ir Europos. Tačiau šiandien įsitvirtina suvokimas, kad geopolitinių „tiltų“ ir daugiavektorinės užsienio politikos laikai Rytų Europoje baigiasi. Valstybės galų gale turi pasirinkti kurioje integracinėje erdvėje dalyvauti.
Be to, Ukrainos ekonominė situacija yra beveik krizinė. Artėjant 2015 m. prezidento rinkimams, V. Janukovyčiui siekiant stabilizuoti valstybės ekonominį gyvenimą, reikia greitų išorinių finansinių kreditų, kurių nelydėtų reikalavimai struktūriškai reformuoti šalies ūkį. Kas gali sutiekti tokius kreditus? Tarptautinis valiutos fondas reikalaujantis nutraukti lengvatines šildymo kainas visiems Ukrainos vartotojams (ir taip turbūt sukelti politinę krizę šalyje) ar Rusija, kuri nekelia tokių jautrių reikalavimų, bet kelia vienintelę sąlygą – bent jau nesusisaistyti su ES Asociacijos ryšiais? Reikia turėti galvoje, kad Rusija visada veikia efektyviau nei ES tokiose situacijose, kai situacija reikalauja greitų sprendimų.
Europos lyderiai turi suvokti, jog jei Asociacijos sutartis su Ukraina Vilniuje nebūtų pasirašyta, tai būtų rimtas ar net kritinis signalas dėl Rytų partnerystės programos veiksmingumo. Toks scenarijus netgi leistų daryti išvadą, jog prieš Rytų partnerystės politika taip ir nesugebėjo pasiekti savo tikslų. Kartu tai liudytų, jog ES nėra pajėgi konkuruoti su konkuruojančią integracine erdve – Eurazijos muitų sąjunga. Visa tai neišvengiamai pakirstų ES kaip tarptautinių santykių veikėjo galią ir autoritetą. Todėl keistokai atrodo kai kurių Europos valstybių užsienio reikalų ministrų (C. Bildto, R. Sikorskio) pareiškimai, jog Asociacijos susitarimą galima pasirašyti nebūtinai Vilniuje ir nebūtinai šiais metais. Atsižvelgiant į politinę Ukrainos situaciją ir jos ekonominę padėtį, akivaizdu, jog laikas yra ne ES, o Rusijos sąjungininkas.
Ar priims ES geopolitinį sprendimą?
Geopolitinio požiūrio šalininkai teigia, jog Rytų partnerystės politika – galimybė ištraukti Rytų Europos valstybes iš Rusijos įtakos zonos. Todėl ES privalo pasirašyti su Ukraina Asociacijos susitarimą ir taip užkirsti kelią šios šalies integracijai į Rusijos kontroliuojamą Eurazijos muitų sąjungą. Tačiau toks požiūris yra rizikingas, kadangi gali susidaryti situacija, kai politinę valstybės centralizaciją ir selektyvų teisingumą vykdanti valstybė (tokia kaip V. Janukovyčiaus Ukraina) gali dalyvauti integracijoje su ES, nepaisant to, kad valstybė neatitinka demokratijos reikalavimų. Būtent tokios santykių formulės su ES ir siekia dabartinis Ukrainos prezidentas, kuris vedinas pragmatinių interesų nori artėti su Europos Sąjunga, bet kartu nori išsaugoti ir savo sukurtą politinę sistemą.
Normatyvinis požiūris užkerta kelia tokioms rizikoms, kadangi teigia, jog integracija su ES galima tik tada, kai šalis atitinka demokratijos kriterijus. Todėl Ukrainos atveju Asociacijos susitarimas gali būti pasirašytas tik tuo atveju, jeigu bus išspręstas selektyvaus teisingumo klausimas, o konkrečiai J. Tymošenko byla. Bet ir šis požiūris turi vieną labai silpną vietą. Visų pirma – tai vadinamieji vertybinės politikos spąstai, kai ES demokratinių reikalavimų pagrindu atsisakytų pasirašyti Asociacijos susitarimą ir tai gali dar labiau nustumti Ukrainą į Rusijos įtakos erdvę ir į dar didesnę priklausomybę nuo antidemokratiškų politinių taisyklių. Kurį kelią rinksis ES?
Kaip Rytų partnerystė atrodys po Vilniaus?
Tad nepaisant to, kaip bepasibaigtų Vilniaus Viršūnių susitikimas, jau dabar reikia galvoti, kas bus toliau. Kaip Rytų partnerystės politika atrodys po Vilniaus Viršūnių susitikimo? Rytų partnerystėje dalyvaujančios valstybės iš karto po Viršūnių susitikimo Vilniuje turi turėti aiškų tolesnį integracijos su ES planą, kuris nubrėžtų šios politikos perspektyvas tiek trumpuoju, tiek ir ilguoju laikotarpiu.
Visa tai reiškia, jog modeliuojant naująjį Rytų partnerystės politikos etapą, labai svarbu atsakyti į klausimą, ar ir toliau Rytų partnerystė bus traktuojama kaip nuolatinė alternatyva ES plėtros politikai ar tai vis dėlto galėtų būti tarpinė stotelė link visavertės narystės ES?
Reikia atrasti tokią formulę, kur leistų ES šalims, kurios šiuo metu yra plėtros politikos skeptikės kontroliuoti integracijos su naujomis valstybėmis kandidatėmis procesą (ir esant neigiamiems derybų rezultatams – jį stabdyti), kita vertus, tai sukurtų sąlygas Rytų partnerystėje dalyvaujančioms šalims jausti, jog yra galimybė, atsižvelgiant į ES iškeltų sąlygų įgyvendinimo rezultatus, pereiti į aukštesnę integracijos su ES lygą.
Akivaizdu, jog Gruzijos, Moldovos ir ypač Ukrainos atveju būtina stiprinti ES politiką sukuriant daugiau tarpinių žingsnių visavertės narystės link. Tik tokia logika užtikrintų Rytų partnerystės politikos ilgalaikį veiksmingumą.
