Komunikacijos profesorius iš Amsterdamo universiteto dr. Eugène`is Loosas neigia, kad vyresnius žmones galima vertinti tik kaip interneto erdvės imigrantus, ir pasakoja, kad mūsų kartai, kuri naudojasi išmaniaisiais telefonais, planšetiniais kompiuteriais, taip pat gresia dabartinių senjorų likimas, nors šiandien tai atrodo neįtikėtina.
Apie tai profesorius skaitė paskaitą „Technologijų kartos: senosios ir naujosios žiniasklaidos priemonės ir amžiaus (ne)atitikimas“ Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete vykusioje konferencijoje „Komunikacijos ir informacijos mokslai tinklaveikos visuomenėje: patirtys ir įžvalgos II“.
Technologijų lemtas nesusikalbėjimas
Kai prieš keletą metų kompanija „Google“ išleido akinių reklamą „Viena diena“, beveik niekas netikėjo, kad ši inovatyvi vizija taps realybe. Dabar gyvenimas pasidalijus tarp internetinės erdvės ir realaus pasaulio tapo tikrove: daugelis, ypač jaunesnio amžiaus, žmonių savo gyvenimo dalį perkėlė į tinklą, o tinklą – į gyvenimą.
Dabartiniai vaikai labiau pripras būtent prie vaikystėje ir jaunystėje naudotų priemonių bei technologijų, o greta jų augančios jaunesnės kartos susisies (arba jaus ryšį) su daug naujesnėmis – savo laikotarpio – medijomis. Taigi mūsų kartai, jei laiku nenuspręsime mokytis, bus riesta: nežinosime, kaip naudotis tam tikrais prietaisais, nesuvoksime, ko iš mūsų tikimasi ar kaip turėtume atlikti tam tikrus darbus, užduotis.
Profesorius tvirtina, kad technologijos ir jų pažanga – viena iš priežasčių, kodėl skirtingos kartos nesusikalba tarpusavyje, atsiskiria vienos nuo kitų. To galima išvengti, jei bus skatinamas medijų raštingumas. Jis padeda ir padės išgyventi pasaulyje, kuriame kasdien kyla aibė technologinių iššūkių.
Medijų raštingumo trūkumas susijęs ne tik su skirtingų kartų galimybe susikalbėti, bet ir su apribotomis žmogaus teisėmis į informaciją: „Olandijoje deklaruoti pajamas šiuo metu galima tik elektroniniu būdu, todėl didelė dalis žmonių dėl informacinio raštingumo stokos ar technologinių priemonių trūkumo negali to padaryti patys“, – pateikė pavyzdį mokslininkas. E. Looso nuomone, šis žmogaus teisių pažeidimas skatina visuomenės susiskaldymą ir atskirų jos narių išstūmimą. Į šiuos argumentus sureagavo ir valstybinės institucijos: pajamas deklaruoti bus galima ir pristačius dokumentus.
Trys mitai apie naująsias medijas
Dažnai sakoma, jog (ar čia naujųjų?) technologijų bumas pasibaigs taip greitai, kaip atėjo, kad technologijų naudojimo problemos išnyks kartu su jas patiriančia karta ir kad naudojimasis technologijomis bei naudojimosi efektyvumas priklauso nuo amžiaus. Tai yra trys lengvai paneigiami mitai apie naująsias technologijas.
Dabar itin dažnai kritikuojamas internetas, o anksčiau kritikos strėlės smigo į televiziją. „Turiu 1945 m. olandišką laikraštį, kuriame yra straipsnis apie televizijos daromą žalą. Jei tame straipsnyje žodį „televizija“ pakeisčiau žodžiu „internetas“, jį būtų galima publikuoti bet kuriame šiuo metu leidžiamame laikraštyje“, – įžvalgomis dalijosi E. Loosas. Tai iliustruoja faktą, kad naujos medijos atsiradimas kiekvienąkart palydimas kritikos banga. Panašiai buvo ir tada, kai telefonas pradėjo kėsintis į „tobulą“ ryšio priemonę – telegrafą ir kai atsirado mobilieji telefonai: 1998 m. atlikta apklausa parodė, kad daugeliui naudotojų mobili ryšio priemonė nereikalinga, mat jie puikiai išsiverčia namuose turėdami laidinius telefonus.
Tačiau čia, E. Looso nuomone, derėtų padėkoti novatoriams, kurie pradeda naudotis naujais prietaisais. Jų naudojimosi tendencijas perima ankstyvi pirkėjai, vėliau prisijungia dauguma, o galiausiai jas priima net ir skeptiškai inovacijas vertinantys „vėlyviausieji“. „Pamenu, kai atsirado išmanieji telefonai, pirmi jais naudotis pradėjo jauniausi studentai. Tarp vyresniųjų, kurie vyresni vos 3–4 metais, ši naujovė dar nebuvo paplitusi, o ką jau kalbėti apie dėstytojus. Taigi finansiškai nestabiliausiais laikomi jauni naudotojai gana brangiomis naujovėmis pradeda naudotis pirmi“, – pasakojo profesorius.
Antras jo įvardytas mitas kalba apie tai, kad problemos dėl naujųjų medijų išnyks tada, kai pasitrauks vyresniosios kartos atstovai. „Mitą galima paneigti apsvarsčius, kad medijų evoliucija nesustos. Technologijos plėsis ir toliau, tobulės. Šiuo metu mes naudojamės visais į rinką patenkančiais populiaresniais prietaisais, tačiau kyla klausimas, ar ateityje galėsime taip greitai perprasti būsimų naujų technologijų veikimo principus“, – svarstė E. Loosas.
Profesorius papasakojo apie tyrimą, kuriuo bandyta patikrinti, ar greitai interneto svetainėje paaugliai ir vyresnieji randa reikalingą informaciją. Tyrimo rezultatai rodo, kad, skirstant grupes pagal amžių, gebėjimų naudotis internetu skirtumai išties ryškūs. Tačiau vertinant grupę paauglių ir vyresniuosius pagal tai, kaip dažnai jie naudojasi internetu, daromos daug iškalbingesnės išvados. Kaip teigė profesorius, „vyresni ir nesinaudojantys internetu žmonės pateikė gana prastus rezultatus. O paauglių ir tų žmonių, kurie dažnai naudojasi internetu, rezultatai bemaž nesiskyrė – tai reiškia, kad šių grupių gebėjimai ir įgūdžiai yra panašūs, beveik nesiskiria.“
Čia vėlgi iškyla medijų raštingumo klausimas: tiems, kas daug praktikuojasi ir kas yra raštingas, grėsmė būti atskirtiems nekyla, tačiau tie, kas dabar neinvestuoja laiko ir pastangų, kad perprastų naująsias technologijas, ateityje gali susidurti su sunkumais. Baigdamas pranešimą „Technologijų kartos: senosios ir naujosios žiniasklaidos priemonės ir amžiaus (ne)atitikimas“, profesorius pateikė pavyzdį, kaip jausimės ateityje arba kaip jausis tos kartos, kurios dabar naudojasi, tarkime, „Google“ akiniais ir nevarto knygų. Tai – scena, kurioje vaizduojamas tolimoje ateityje gyvensiančio vienuolio susidūrimas su knyga: kompiuteriniais terminais kalbant, „be instrukcijos ja naudotis neįmanoma“.