Nepaisant geografinio atstumo ir kultūrinių skirtumų tarp Baltijos šalių ir Tolimųjų Rytų, nebuvo sunku suprasti šio komentaro reikšmės. Kaip kad Baltijos valstybės — nedidelės ir nesaugios šalys, priklausančios nuo kaimyninėse šalyse esančios ekonominės situacijos, vyraujančių politinių nuomonių ir vykstančių įvykių, taip ir Honkongas — nedidelis ir nesaugus administracinis regionas, labai priklausomas - tiek ekonomiškai, tiek politiškai - nuo Kinijos.
Norint suprasti, ką studentų judėjimai reiškia Tolimuosiuose Rytuose, tereikia prisiminti Tianmeno Aikštę. Ten 1989 metais įvykusį studentų protestą ir po jo įvykusias skerdynes, kai žuvo šimtai žmonių, Pekinas vis dar oficialiai neigia kaip amerikiečių skleidžiamą dezinformaciją.
Kitaip nei Pekine, greta Honkongo kiniškojo universiteto metro stotelės stovi statula Tianameno aikštės įvykiams paminėti.
Šiomis dienomis tūkstančiai studentų leidžia dienas ir naktis centrinėse Honkongo aikštėse ir gatvėse. Rugsėjo 28-ąją, norėdama numalšinti prasidėjusį judėjimą, policija prieš taikiai protestuojančius studentus panaudojo dujas, taip sužeisdami apie keturiasdešimt studentų.
Kadangi studentai galėjo prieš dujas gintis tik skėčiais, jų judėjimas buvo įvardintas kaip „skėčių revoliucija“. Vis dėlto šis pavadinimas daugeliui Honkonge nepriimtinas, nes bijoma, kad žodis „revoliucija“ išprovokuos stiprią ir ne itin taikią Pekino reakciją. Pasak mano kolegų, daug tinkamiau būtų įvykius Honkonge įvardinti kaip „skėčių judėjimą“.
Toks nelauktas policijos smurtas rugsėjo 28-ąją susilaukė atoveiksmio. Per pastarąsias dienas studentų judėjimas tik sustiprėjo. Dabar studentai užima ne tik aikštes Central rajone, bet taip pat persikėlė ir į kitus rajonus — Admiralty, Causeway Bay ir Mong Kok.
Pasak Australijos spaudos, prieš keletą dienų Honkongo gatvėse protestavo daugiau kaip keturiasdešimt tūkstančių žmonių. Po rugsėjo 28-osios įvykių studentai reikalauja ne tik demokratinių rinkimų, bet ir Vyriausiojo vadovo Leung Chun-ying atsistatydinimo. Stipriai palaikomas Pekino, Leung Chun-yingas atsistatydinti atsisako, o Pekinas nėra linkęs nusileisti. Studentų protestus vis aktyviau palaiko vietiniai gyventojai, kurių tarp protestuojančių studentų pasimato vis daugiau.
Po šių įvykių sulaukiau iš studentų žinutės: “dabar Honkongas išgyvena patį tamsiausią ir pavojingiausią laikotarpį nuo 1997 metų” (t.y., to laiko, kai Honkongas tapo Kinijos specialiuoju administraciniu regionu).
Honkongo Vyriausiasis vadovas Leung Chun-yingas neseniai išplatino ultimatumą: norint, jo žodžiais tariant, „išvengti tragedijos,“ studentai ir juos palaikantys mitinguotojai turi kuo greičiau palikti viešas aikštes. Pasak mano kolegų, dabar Honkonge – istorinis laikotarpis ir niekas negali žinoti, ko galima sulaukti.
Manau, tikėtini trys variantai. 1) Protestuojantys studentai palieka gatves. Tai — nemotyvuotas ir mažai tikėtinas scenarijus. 2) Honkongo vyriausybė patenkina kai kuriuos studentų reikalavimus. Nematau pagrindo tuo tikėti. 3) Honkongo policija „išvalo” gatves. Tai, deja, labiausiai tikėtinas scenarijus.
Prieš keletą dešimtmečių Honkonge buvo paplitęs posakis, kad Baltijos šalys – tai europietiškas Honkongas. Nors Baltijos šalys nė iš tolo neprimena šio miesto (kuriame gyvena daugiau žmonių nei visose Baltijos šalyse kartu paėmus), šis posakis buvo pakankamai populiarus, kad motyvuotų keletą mano vyresnių kolegų atvykti aplankyti šio „europietiško Honkongo“.
Honkongiečiams ypač imponuoja Baltijos kelias – fenomenas, kuris, pasak jų, Tolimuosiuose Rytuose vargiai įsivaizduojamas. Ir vis dėlto nepaisant įvykių Tianmeno aikštėje 1989-aisiais, dabar Honkonge — „skėčių judėjimas.“
Tikėtina, kad kaip įvykiai Tianmeno aikštėje apibrėžė kinų politiką taikių protestų atžvilgiu ateinantiems 25 metams, taip dabartiniai įvykiai Honkonge apibrėš Honkongo ateitį dešimtmečiams.
„Palaikyk mus, palaikyk Honkongą,“ – tokios žinutės sulaukiu kasdien iš studentų ir kolegų. Būtent dėmesio iš kitų šalių ir kontinentų šiuo metu prašo honkongiečiai.