R. Švedas. Kaip Putinas primetė savo žaidimo taisykles: paprastos taktikos

V. Putinas derybų Minske rezultatus žiniasklaidai komentavo noriai ir gerai nusiteikęs, o kūno kalba demonstravo tarsi jis yra padėties šeimininkas ar net laimėtojas. Ar iš tiesų taip yra? Panagrinėkime Kremliaus ir separatistų veiksmų taktikas per derybų teorijos prizmę.

Pirmoji, kuri yra ypač tvirtai ir nuosekliai taikoma – tai ignoravimo taktika. Nuo pat karinio konflikto Ukrainoje pradžios Kremlius sėkmingai ignoruoja Rusijos Federacijos tiesioginį dalyvavimą jame, t.y. „žaliųjų žmogeliukų“ atsiradimą, separatistų turimą sunkiąją karinę ginkluotę ir pan. Visa tai Kremlius aiškina pilietiniu karu ir rūpesčiu ten esančiais tėvynainiais. Ignoravimo taktika yra tiek stipri, kiek ji toleruojama. Be to, ši taktika buvo sėkmingai paremta tokiomis literatūroje žinomomis „juodosiomis“ derybų technologijomis kaip apsimetinėjimas, faktų iškraipymas, klaidinančios informacijos pateikimas, problemos primetimas kitai pusei.

Naudojant „zondavimo“ taktiką yra tikrinamos kitos pusės tolerancijos ribos, t.y. pateikiamas pasiūlymas arba atliekamas veiksmas ir stebima kaip kita pusė reaguos. Jei kita pusė neprieštarauja, tuomet atliekamas kitas, paprastai nedidelis, žingsnis ir vėl stebima. Matome, kad panaudojus šią taktiką, karinio konflikto fronto linija po truputį ir nuolatos plečiasi. Kodėl jai nesiplėsti, jei kita pusė toleruoja.

Nuo pat karinio konflikto Ukrainoje pradžios Kremlius sėkmingai ignoruoja Rusijos Federacijos tiesioginį dalyvavimą jame. Visa tai Kremlius aiškina pilietiniu karu ir rūpesčiu ten esančiais tėvynainiais. Ignoravimo taktika yra tiek stipri, kiek ji toleruojama.

Romas Švedas

Kas pirmas pateikia pasiūlymą, ar susitarimo projektą – tas perima iniciatyvą į savo rankas. Iniciatyvos taktika labai gerai dera ir su kitomis – smarkiai užaukštinto pasiūlymo pateikimo arba akivaizdžiai nepriimtino pasiūlymo pateikimo taktikomis. Visi žinome, kuomet poilsiautojai iš Vakarų valstybių atvyksta, pavyzdžiui, į Egipto turgų, iš jų paprastai norima nulupti kuo daugiau pinigų ir prašoma labai aukštos kainos. Žinodami tai, poilsiautojai kaina muša perpus ir džiaugiasi, kad labai gerai susiderėjo. Tačiau jie nežino, kiek kartų ta kaina buvo užaukština – du ar dešimt. Taip įvyko ir su šiomis derybomis.

Po derybų Ukrainos prezidentas įvardino net keletą V. Putino reikalavimų, su kuriais nebuvo sutikta. Tačiau ekspertų nuomone, pasirašyti derybų rezultatai yra blogi. Reiškia pirminiai V. Putino pasiūlymai buvo akivaizdžiai užaukštinti. Pateikęs savo pirminę poziciją jis aršiai derėjos, pasak žiniasklaidos, net sulaužydamas savo rašiklį, o tai apsimetimo nuoširdžiai supykus ar nustebus taktika, ir po ilgų derybų, tarsi darydamas didelį nusileidimo gestą, sutiko su dabartiniu pasiūlymu. Tačiau sprendžiant iš V. Putino laikysenos spaudos konferencijos metu, pasirašytas tekstas ir buvo tas tikslas kurio jis siekė, taigi galima daryti išvadą, kad kitaip nei Ukraina, esminių nuolaidų jis nepadarė.

Ypač populiari ir visiems gerai žinoma „gero-blogo“ policininko derybų taktika. Jos taikymą buvo galima lengvai įžvelgti Kremliaus ir separatistų elgesyje Minske. Deryboms Minske prasidėjus, Donecko ir Luhansko separatistai į jas net neatvažiavo, vėliau atvažiavo, tačiau nenorėjo ar atsisakė pasirašyti dokumentą – suprask labai „blogi“. Tačiau, „geradariui“ Putinui primygtinai paprašius, jie sutiko tai padaryti ir pasirašė.

Besitęsiant Ukrainos kariniam konfliktui žiniasklaidoje nuolatos pasirodo Rusijos politikų, tokių kaip Žirinovskis, ar Kremliaus politiką remiančių analitikų pasisakymai, kad įspaustas į kampą V. Putinas taps nekontroliuojamu, tuomet reikia tikėtis paties blogiausio, nes Rusija turi branduolinį ginklą. Tai akivaizdus psichologinis spaudimas, stresinės aplinkos kūrimas ir gąsdinimas, kurie priskiriami prie taip vadinamų „juodųjų“ derybų technologijų. Beje, ši taktika taikoma ir Lietuvos atžvilgiu, nuolatos grasinant, kad po Ukrainos ateis Baltijos šalių eilė.

V. Putino susitikime su žiniasklaida, įvykusiame iškart po derybų buvo akcentuojama, kad „reikia vadovautis realia padėtimi“ ir priekaištaujama, kad Ukrainos Prezidentas nenori susitikti su separatistų lyderiais. Toks elgesys galėtų būti įvardintas kaip pozicinio spaudimo taktika, kuomet norima užfiksuoti vienai iš derybų dalyvių palankesnę padėtį, sąmoningai į šoną nustumiant praeitį.

Derybų trukmės taktika. Derybos trunkančios pusė paros, kaip Minske, ar net visą parą tarptautinėje praktikoje nėra naujiena ir net pačiu aukščiausiu politiniu lygiu. Vis dėlto tai yra fizinis ir psichologinis derybų dalyvių išbandymas. Taisyklės paprastos – nugali ištvermingesnis. Ilgainiui šalia fizinio išbandymo pradeda veikti ir kiti veiksniai, tokie kaip turimas lėktuvo bilietas ir kelionė namo, ar pareiga dalyvauti kitame susitikime, taip kaip tai įvyko A. Merkel ir F. Hollando atveju, kurie turėjo išvykti į Europos Vadovų Tarybos posėdį Briuselyje. Tuo tarpu, V. Putinas niekur neskubėjo.

Kaip galima būtų pakomentuoti Ukrainos ir Vakarų valstybių lyderių laikyseną? Ji buvo pasyvi, gynybinė, linkusi prisitaikyti ir siekti kompromisinių sprendimų. Įvertinant akivaizdų Rusijos dominavimą, nuolat besitęsiančius karinius veiksmus ir žūstančius žmones bei sudėtingą Ukrainos ekonominę padėtį – Rusija yra ypač sunki ir neparanki derybų partnerė. Derantis su tokia partnere derybų teorija rekomenduoja turėti aiškią „alternatyvą galimam susitarimui“, kitaip tariant, nebuvo žinoma, kaip elgsis Ukraina ir Vakarų pasaulis, jei susitarimas nebūtų pasiektas. Prie tokių „alternatyvų galimam susitarimui“ galima būtų priskirti nebent ES patvirtintas papildomas sankcijas, kurių taikymas buvo atidėtas, priklausomai nuo derybų Minske rezultatų, JAV prezidento Obamos telefoninį skambutį V. Putinui derybų išvakarėse ir Ukrainos prezidento pareiškimą apie ketinimus įvesti visoje Ukrainoje karinę padėtį. Tačiau šios „alternatyvos“, kaip vėliau pamatėme, nebuvo pakankamos.

Kas bus toliau? Prognozuotina, kad Kremlius su separatistais ir toliau sėkmingai laikysis tų pačių darybų taktikų. Įvykus paliauboms bei nutraukus karinius veiksmu, bus suorganizuota eilinė provokacija, kuri bus sėkmingai ignoruojama, ir toliau bus bandomos Vakarų pasaulio pakantumo ir tolerancijos ribos. Minske pasirašyto dokumento atžvilgiu būtų galima pritaikyti neaiškių ar abejotinų įsipareigojimų bei, pavyzdžiui, gan populiarią nepakankamų įgaliojimų taktiką, argumentuojant, kad pasirašyto dokumento tekstas neaiškus, o pasirašiusieji neturėjo pakankamų įgaliojimų, ir prašyti vėl sėsti prie derybų stalo naujam susitarimui.

Tie, kam yra tekę dalyvauti tarpvalstybinėse ar verslo derybose, nesunkiai pamatys, kad Kremliaus taiko vadovėlines, t.y. pačias paprasčiausias derybų taktikas. Tačiau žinant tai, nereikia joms pasiduoti, reikia imtis preventyvių veiksmų ir stengtis iniciatyvą perimti į savo rankas. Sustabdyti Kremliaus elgesį būtų galima Vakarų pasauliui aiškiai apsisprendus ir akivaizdžiai pademonstravus, kokie būtų „alternatyvūs veiksmai“ kuomet nesilaikoma susitarimų.