Vienas iš stebėtojų Keri švyturyje H. Mangas pasakoja apie lėktuvo žūtį: „Stebėjau „Kaleva“ skrydį, mačiau, kaip du sovietų bombonešiai SB-2 priartėjo iki 50 metrų prie suomių lėktuvo… paskui antrasis SB-2 apytikriai virš Keri salos vėl pradėjo šaudyti. Netrukus sustojo kairysis „Junkerso” variklis, pasirodė dūmai ir ugnis. „Kaleva“ pakrypo ir nukrito į jūrą. Vandenyje plaukiojo lėktuvo nuolaužos. Netoliese buvę estų žvejai atplaukė į katastrofos vietą. Netrukus atplaukęs sovietų povandeninis laivas ŠČ-301 atėmė iš vandens žvejų ištrauktus daiktus, o juos išvaikė… Prancūzų diplomato lagaminas ir JAV diplomatinio pašto valiza (pašto siuntų maišas) atsidūrė sovietų povandeninio laivo denyje. Vienas žvejys paslėpė vokiečių keleivio odinį aplanką, kurio žmonės iš povandeninio laivo nerado…vėliau šį aplanką jis perdavė estų pasienio tarnybai. Tas pats žvejys paslėpė lėktuvo gabalą, kuriame puikiai matėsi viena prie kitos kulkų skylės!“
Sovietų Sąjunga kategoriškai paneigė bet kokias sąsajas su suomių keleiviniu lėktuvu. Praėjus 74 metams nuo keleivinio lėktuvo „Kaleva“, numušto Suomių įlankoje, katastrofos ir jos aplinkybių istorija vėl kartojasi. 2014 metų liepos 17 dieną Malaizijos „Boeing-777“ buvo numuštas Ukrainoje.
Markas Soloninas, rusų istorikas, knygų autorius, yra baigęs Kuibyševo (dabar Samara) aviacijos institutą, vėliau dirbęs aviacijos inžinieriumi konstruktoriumi uždarame ypatingajame konstruktorių biure, apie „separatistų“ numuštą lėktuvą rašo:
1. Oficialiame Jungtinių Amerikos Valstijų pasiuntinybės Ukrainoje interneto puslapyje buvo
patalpintas žemėlapis–schema, kurioje pavaizduota: virš Donbaso numušto „Boeingo“ skrydžio maršrutas (linija), zenitinio įrenginio dislokavimo vieta ir lėktuvo susidūrimo su raketa vieta (taškas, kuriame įvyko kovinės [raketos] sprogimas. Visa, kas išvardyta, yra gana lengvai tiksliai fiksuojama kosminės žvalgybos priemonėmis (o pats skrydžio maršrutas juk yra žinomas ir fiksuojamas oro eismo dispečerinės sistemos), todėl abejoti pateikta schema nematau priežasčių (dėl „pindosų fobijos“ (pindosai – invektyva, rusų vartojama amerikiečių atžvilgiu), prašyčiau kreiptis ne į mane, o į gydytojus).
2. Savaeigis zenitinis raketinis įrenginys (ZRĮ) „Buk“ yra keleto modifikacijų, jame
naudojamos dviejų tipų raketos ir du antenų įrenginiai, be to, tai gali būti įvairiausi šių komponentų deriniai. Taikymo sistema pagrįsta radiolokacija, todėl ji smarkiai priklauso nuo taikinio gebėjimo atspindėti bangas. Visa šių derinių įvairovė veikia maksimalų nuotolį šaudant į aukštybinį taikinį (mažame aukštyje skaičius bus mažesnis) ir atsižvelgus į maksimalų paviršiaus atspindį (MPA) 1–2 kv.m, varijuos nuo 20 iki 45 kilometrų. Mažesnis skaičius rodys, kad taikiniui perimti naudojamas tik paties zenitinio įrenginio radiolokatorius, didesnis skaičius liudys, jog naudojama atskira taikinio aptikimo stotis (9C36) ir patobulinta raketa 9M317.
Chronometriniu atžvilgiu tai skambės taip: komanda „šūvis“ nuskambėjo nedelsiant, vos taikinys pateko į zenitinio raketinio įrenginio veikimo zoną. Nė viena minutė nebuvo prarasta svarstant ar abejojant. Tai taip pat ne prielaidos, o faktai ir aritmetika.
3.Trečias ir paskutinis šių pastebėjimų punktas susijęs su paprastu mokykliniu aritmetikos uždavinio sprendimu: „Motociklininkas, išvykęs iš punkto A, pasivijo pėsčiąjį, einantį iš punkto B į punktą C“. Zenitinio raketinio komplekso „Buk“ raketų greitis nuo 960 m/s iki 1230 m/s. Nelaimingasis „Boeingas“ skrido 260 m/s greičiu; pasiėmus paprastą skaičiuoklį ir atlikus kelis veiksmus tampa aišku: zenitinio raketinio įrenginio (ZRĮ) kovinė įgula turėjo 150–160 sekundžių pamąstyti. Arba, kitais žodžiais tariant, buvo galima laukti, kol lėktuvas praskris virš ZRĮ ir nuskris dar 20 kilometrų Rusijos pasienio kryptimi, net šiuo atveju jį būtų garantuotai pasiekusi raketos 9M317. Niekas nieko nelaukė.
4. Dabar mano asmeniniai svarstymai:
a) Kovinė įgula galėjo pradėti mąstyti savo galva: taikinio skrydžio greitis 920 km/h, skrydžio aukštis 10 km. Tai negali būti transporto lėktuvas An-26, net to niekada nebus – jo maksimalus greitis 540 km/h, maksimalus pakilimo aukštis – 7,5 kilometro. Tai negali būti atakos lėktuvas Su-25 (maksimalus pakilimo aukštis – 7,5 km).Tai galėjo būti tik karinis transporto lėktuvas Il-76, įsibėgėjęs iki savo galimybių ribos, tačiau iš karto kyla klausimas: ką rengiasi daryti Ukrainos sunkusis transporto lėktuvas, lekiantis Rusijos sienos link!? Nejaugi mėtys krovinius iš 10 kilometrų aukščio apsuptai ukrainiečių kariuomenės grupei!?
b) Zenitinio raketinio įrenginio kovinė įgula galėjo įjungti televizinį optinį ieškiklį (TOI), o „Buk-2M“ sumontuotas šiluminis televizinis ieškiklis (ŠTI). Tai toks įrenginys (elektroninė optinė sistema), kuris leidžia nedebesuotą dieną (o esant infraraudonųjų spindulių moduliui kiaurą parą ir bet kokiu oru) pažvelgti, į ką šauni (net priešui panaudojus radioelektroninius trukdžius, pasinaudojus TOI galima paleisti raketą ir net pataikyti į taikinį). Žmonės, naudojantys televizinį optinį ieškiklį, man pasakojo, kad geru oru ieškiklis įgalina atpažinti lėktuvą naikintuvą iš 15–20 kilometrų nuotolio. O liepos 17 dieną prie Sniežno artėjo ne naikintuvas, o milžiniška 300 tonų sverianti „masė“ su dviem 3,4 metro skersmens varikliais. Visi žodžiai svarbūs. Milžiniškas karštas variklis puikiai matomas šiluminio televizinio ieškiklio ekrane, o du „Boeing“ varikliai, (kurių Il-76 keturi), leido patikimai identifikuoti keleivinį „Boeing“ ir nesupainioti su Ukrainos transporto lėktuvu.
Galima padaryti galutinę išvadą: zenitinio raketinio įrenginio „Buk“ kovinė įgula nesiėmė jokių veiksmų, įgalinančių ją nustatyti, kad taikinys – keleivinis lėktuvas. Lėktuvą tiesiog „bukai“ numušė, vos atsiradus galimybei. Paaiškinimą dėl tokių kovinės įgulos veiksmų ir galimas hipotezes gerbiamiesiems skaitytojams palieku kurti patiems.
*Visiems, kurie vis dar kliedi, kad „vienas įrenginys negali paleisti raketos“, siūlyčiau išmokti atmintinai: „kovinėje veikloje SZĮ aptinka, automatiškai seka, atpažįsta taikinio tipą, apskaičiuoja skrydžio užduotį, nurodo paleidimo užduotį, paleidžia ir seka raketą, siunčia radiokoregavimo komandas raketai, įvertina šaudymo rezultatus. Savaeigis zenitinis įrenginys gali apšaudyti taikinį, veikdamas kaip zenitinio raketinio komplekso vienetas nurodant taikinį iš vadavietės arba veikti savarankiškai iš anksto nurodytame veiklos sektoriuje. “
P.S. Zenitinio raketinio komplekso „Buk“ aprašymą galite rasti čia.
Skaitytojams pateikiame leidyklos „Briedis“ serijos „Mark Solonin“ knygos „Birželio 25-oji. Kvailystė ar agresija prieš Suomiją?“ ištrauką:
„1940 m. birželio 14 d. SSRS ir Suomijos „šaltasis karas“ akimirką buvo virtęs tikru karu – su žmonių aukomis, dalyvaujant karo lėktuvams ir laivams. Tą dieną ore buvo numuštas Suomijos aviakompanijos „Aero“keleivinis lėktuvas „Junkers-52“, skridęs reguliariu reisu iš Talino į Helsinkį. 13 val. 54 min. Lėktuvas, pažymėtas ženklu „OH-ALL“, su pavadinimo „Kaleva“ užrašu pakilo iš Talino aerodromo.
Juo skrido du įgulos nariai ir septyni keleiviai, tarp kurių – du Prancūzijos pasiuntinybės nariai
ir diplomatas iš JAV. Po 12 minučių nuo pakilimo radijo ryšys su lėktuvu staiga nutrūko. Dar po keleto minučių Malmio aerodromo (Helsinkis) dispečerinė gavo pranešimą, kad Santasamino saloje esantys stebėjimo postai matė degantį lėktuvą, kuris nukrito į vandenį Suomijos įlankoje.
14 val. 51 min. į lėktuvo kritimo vietą išskrido Suomijos KOP budintis naikintuvas. Taip jau susiklostė aplinkybės, kad jį valdė Ilmaris Juutilainenas – lakūnas, kuris vėliau tapo pats geriausias, iš visų Antrajame pasauliniame kare dalyvavusių šalių (išskyrus Vokietiją) naikintuvų asų. Kerio salos rajone (33 km į šiaurę nuo Talino) Juutilainenas aptiko ant vandens dreifuojantį sovietinį povandeninį laivą, šalia kurio vandenyje plūduriavo lėktuvo nuolaužų ir didelė tepalo dėmė. 1940 m. birželio 14–15 d. sovietiniai hidrolėktuvai ir laivai patruliavo „Kalevos“ kritimo vietoje ir, surinkę visus plūduriuojančius daiktus, nuplaukė į Kronštatą (52, p. 230). Suomijos vyriausybė, su didėjančiu nerimu sekusi Estijoje besiplėtojančius įvykius, ir tą kartą nusprendė verčiau nepareikšti protesto ir nereikalauti atlyginti nuostolius. Tai visa, kas yra tikrai žinoma. Sovietinė vyriausybė nepripažino savo atsakomybės dėl „Kalevos“ keleivių tragiškos žūties ir netgi formaliai neatsiprašė.
Negana to, po dviejų dienų, 1940 m. birželio 16-ąją tokį pat keleivinį „Junkers-52“ (tąkart Estijos kompanijos), skridusį reguliariu reisu tuo pačiu maršrutu iš Helsinkio į Taliną, iš zenitinio kulkosvaidžio apšaudė sovietinis povandeninis laivas, bet, laimė, lėktuvas nenukentėjo (52, p. 235). „Kalevos“ sunaikinimo konkrečios smulkmenos nežinomos. Pagal vienus pranešimus, jį numušė pora sovietinių naikintuvų, pagal kitus – pora lengvųjų bombonešių SB. Jau po daugelio metų apie paties dalyvavimą sunaikinant keleivinį lėktuvą atsiminimuose „Virš trijų jūrų“ pareiškė žinomas tolimosios aviacijos šturmanas, generolas leitenantas P. Chochlovas. Jo knygoje įvykiai aprašomi taip:
„Lietuvos, Latvijos, Estijos darbo žmonės nuvertė nekenčiamus buržuazinius režimus, tapo laisvi. Savo tautų laisvai pareikšta valia jos įsijungė į SSRS kaip lygiateisės socialistinės respublikos. Šiose šalyse nuverstų išnaudotojų klasių atstovai kartu su savo užsienio partneriais mėgino pergabenti per vandenyną prisiplėštą kapitalą. Raudonosios vėliavos Baltijos laivyno kovos laivams, taip pat lėktuvams buvo įsakyta užkirsti nekontroliuojamą kelią užsienio laivams ir užsienio lėktuvų skrydžiams iš Pabaltijo respublikų jūrų uostų bei aerodromų. Tokią užduotį įvykdė ir mūsų 1-asis minų–torpedų aviacijos pulkas (MTAP).
1940 m. birželio 23 d. dvi mūsų įgulos, vadovaujamos aviacijos pulko vado pulkininko Š. Bedzinašvilio, išskrido žvalgybon į Baltijos jūros šiaurės vakarinę dalį.
Vadovaujančiosios įgulos sudėtis buvo: pulko vadas, aš, šturmanas ir šaulys radistas seržantas Kazunovas... Per tris keturis kilometrus nuo miesto (Talino) aš pastebėjau, kaip iš Lagsbergo aerodromo pakilo lėktuvas. Jis pasuko Helsinkio link.
– Gaudyti! – paliepia pulkininkas Bedzinašvilis. – Tikriausiai nekontroliuojamas, reikia priversti pasukti atgal.
Prisiartiname prie lėktuvo Ju-52 be kokių nors atpažinimo ženklų. Aš atidariau savo kabinos astroliuką, pakilau ir ranka parodžiau pilotui, kad pasuktų mašiną aerodromo pusėn. Bet „Junkersas“ skrido ankstesniu kursu, dar padidino greitį. Mes dukart perkirtome jo kursą, signalizavome:
„Reikalaujame grįžti!“ Nežinoma įgula ignoravo mūsų reikalavimus.
– Įspėti ugnimi, – liepia vadas. Keletas trasuojančiųjų papliūpų praskrieja priešais „Junkerso“ kabiną, bet ir tai nepadeda. Mes taip arti nuo persekiojamo lėktuvo, kad pro jo iliuminatorius matome perpildyto salono keleivius, jų patenkintas savimi fizionomijas. Mums rodo kumščius, grasina pistoletais. Tada lėktuvas pažeidėjas buvo numuštas.
... Iš įlankos dugno iškeltame fiuzeliaže aptikta ne tik daugybė materialinių vertybių, bet ir daug dokumentų, kurie yra valstybės paslaptis... Mes supratome, kodėl Ju-52 įgula atsisakė paklusti reikalavimui grįžti į aerodromą: jai būtų tekę atsakyti už šnipinėjimą...“
(134)
Šis tekstas unikalus melagingu tendencingumu. Kaip žinoma, Estijos darbo žmonės „įgijo laisvę“ ir „įsijungė į SSRS laisvai išreikšdami savo valią“ 1940 m. rugpjūčio 6 dieną. 1940 m. birželio 14-ąją Estija buvo ne viena iš „lygiateisių socialistinių respublikų“, o suvereni valstybė, kurios vyriausybei tuo metu net nebuvo pateiktas Molotovo ultimatumas (tai įvyko po dviejų dienų, birželio 16 d.). Tikriausiai kaip tik todėl teksto autorius „perkėlė“ „Kalevos“ sunaikinimo datą iš birželio 14 į 23 d.,
nors ir tai nieko nekeičia teisiškai įvertinant padėtį (verčiau reikėjo „perkelti“ į bet kurią kitą datą po rugpjūčio 6 d.).
1940 m. birželio 14 d. sovietinė vadovybė dar neturėjo nė menkiausios teisinės dingsties trukdyti „užsienio lėktuvų nekontroliuojamą skrydį“ iš užsienio valstybės teritorijos, o ginkluotu būdu užgrobti diplomatiniai dokumentai ir „prisiplėštas kapitalas“ priklausė Estijai bei jos piliečiams. O jei kalbėsime apie „šnipinėjimą“, be to, dar su ginkluotu plėšikišku užpuolimu, galima pasakyti, kad tą dieną tuo buvo užsiėmusi anaiptol ne Suomijos keleivinio lėktuvo įgula...
Ant numušto „Junkerso“ fiuzeliažo ir sparnų didžiulėmis raidėmis (tai puikiai matyti išlikusiose nuotraukose) buvo pažymėtas borto numeris „OH-ALL“, ant kilio – aiškiai pavaizduota Suomijos valstybės vėliava. O paistalai, kad keleiviai grasino numušti tolimąjį bombonešį iš pistoletų būdami keleivinio lėktuvo uždarame salone, apskritai verčia manyti, kad šį tekstą parašė ne aviacijos generolas majoras, o liūdnai pagarsėję „literatūriniai konsultantai“...