Referendumo, kuriuo siekiama suteikti rusų kalbai antrosios valstybinės kalbos statusą, idėja kilo praėjusių metų pavasarį. Šią iniciatyvą pradėjo Latvijoje įregistruota visuomeninė organizacija „Dzimta valoda“ („Gimtoji kalba“), paskelbusi savo pagrindiniu uždaviniu „rusų kalbos ir tradicijų gynimą bei puoselėjimą“.
Šios organizacijos vadovai E.Osipovas, V.Lindermanas, E.Svarkovas ir A.Gaponenka (beje, paskutinis – neseniai vykusius parlamento rinkimus laimėjusios partijos Santarvės centras narys), liūdnai pagarsėję savo radikaliais populistiniais pareiškimais, paskelbė viešą pareiškimą, kuriame apkaltino dabartinę valdančiąją koaliciją ir Vyriausybę pataikavimu nacistinėms idėjoms bei rusų kalbos diskriminavimu.
Vladimiras Lindermanas, pagrindinis šios organizacijos vadovas, yra įžūliai pareiškęs, kad sovietinė Latvijos okupacija nebuvo nusikaltimas: „Aš kategoriškai neigiu kažkokią okupaciją, nes nenoriu paklusti valstybinės ideologijos savivalei. Tai, kas atsitiko 1940 metais, – viso labo tik geopolitinis sprendimas, tačiau tai – joks nusikaltimas.“
Šis pareiškimas baigėsi kvietimu rinkti parašus už galimybę rengti referendumą, siekiant pakeisti Latvijos Konstitucijos 4 straipsnio pirmą sakinį (po pakeitimo jis skambėtų taip: „Valstybinės Latvijos Respublikos kalbos – latvių ir rusų kalbos“). Taip pat organizacinis komitetas pasiūlė daugybę smulkesnių Konstitucijos pakeitimų, numatančių rusų kalbos paskelbimą oficialia darbo kalba savivaldybėse, galimybę gauti šia kalba oficialų atsakymą iš visų valdžios institucijų ir netgi rusų kalbos minėjimo įtraukimą į parlamento nario priesaikos tekstą („prisiekiu ginti valstybines latvių ir rusų kalbas“).
Pasirengimas referendumui
Aktyvi parašų rinkimo stadija prasidėjo 2011–ųjų rudenį. Per kelias dienas organizatoriams pavyko surinkti daugiau nei 12 tūkst. parašų, reikalingų paskelbti visuotinį parašų rinkimą už patį referendumą. Latvijos įstatymai numato, kad pirmajame parašų rinkimo etape reikia surinkti 10 tūkst. parašų, o antrame etape referendumo iniciatyvą savo parašais turi paremti ne mažiau kaip dešimt procentų rinkėjų, dalyvavusių pastaruosiuose parlamento rinkimuose (šiuo atveju rinkimai vyko tų pačių metų rugsėjį).
Referendumo idėją aktyviai parėmė ir radikalai – Latvijos valstybingumo priešininkai. 2011 m. lapkričio 6 d. jie surengė mitingą Daugpilyje. Susirinkusieji prie paminklo, skirto 1905–ųjų sausio Rusijos revoliucijos įvykiams atminti, skandavo: „Mes – rusai, su mumis – Dievas“, klausėsi Sovietų Sąjungos himno melodijos. Mitingo vedėjai kvietė prisiminti 1905–ųjų ir 1917–ųjų įvykius Rusijoje, kalbėjo apie „darbo klasę, nugalėjusią buržuazinę eksploataciją“. Mitingas baigėsi kvietimais aktyviai paremti referendumą, o ateityje pakeisti valstybinę vėliavą į naują trispalvę, kurioje raudona spalva simbolizuotų rusus, žalia – latvius, o mėlyna – latgalius.
Vis dėlto, pasibaigus parašų rinkimo terminui, buvo surinkta 187 378 tūkst. parašų (būtina buvo surinkti 153 379 tūkst.). Tai apie 12,14 proc. visų turinčių balso teisę Latvijos piliečių.
Balsavimas parlamente
Pagal Latvijos įstatymus, surinkus reikiamą kiekį parašų referendumui, jo iniciatyvas pirma svarsto šalies parlamentas – Saeima ir, tik jeigu dauguma Saeimos narių nepritarė, vykdomas pats referendumas.
Balsavimas dėl Konstitucijos pakeitimo (valstybinės kalbos statuso suteikimo rusų kalbai) Latvijos Saeimoje įvyko 2011 m. gruodžio 22 d. Visos parlamento frakcijos – valdančiosios „Vienybė“, Zatlerio reformų partija ir „Viskas Latvijai/Judėjimas už Latvijos nacionalinę nepriklausomybę“ bei opozicinė Žaliųjų ir valstiečių sąjunga – pasisakė prieš referendumą. Oficialios pozicijos nepaskelbė tik neapsisprendusi prorusiškos partijos Santarvės centras parlamentinė grupė.
Prieš pat balsavimą Santarvės centro parlamentarai demonstratyviai paliko posėdžių salę. Balsavimo rezultatai atrodė taip: „Už – 0, prieš – 60, susilaikė – 1“. Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad vienintelis susilaikęs valdančiosios daugumos narys Karlis Krislinis tiesiog supainiojo mygtukus. Pataisos buvo vienbalsiai atmestos.
Vyriausioji rinkimų komisija paskelbė, kad visuotinis referendumas vyks šių metų vasario 18–ąją.
Politikų ir visuomenės reakcija
Beveik visi Latvijos politikai neliko abejingi ir pareiškė savo poziciją dėl abejotino referendumo. Šalies prezidentas Andris Berzinis, pavadinęs referendumą absurdo žaidimu, teigia: „Aš manau, kad latvių kalba turi likti vienintele valstybine kalba. Nematau prasmės dalyvauti šiame referendume, nes jame bus sprendžiama dėl kitos kalbos pripažinimo valstybine kalba. Jeigu nėra kalbos, nėra ir Latvijos.“
Latvijos ministras pirmininkas, didžiausios valdančiosios partijos vadovas Valdis Dombrovskis dalyvaus referendume. Jis valdančiosios koalicijos vardu kreipėsi į Latvijos piliečius, kviesdamas juos ateiti į rinkimų apylinkes ir balsuoti „prieš“: „Svarbu, kad dalyvautų visi Latvijos piliečiai, kuriems svarbūs principai. Rezultatas turi būti įtikinamas. Aš manau, kad tai bus toks rezultatas, kuris atmes Lindermano–Ušakovo idėjas. Tada tokie dalykai bus išbraukti iš aktualijų.“
Reikia pasakyti, kad būtent dėl referendumo kilo nesutarimai didžiausioje parlamentinėje partijoje Santarvės centras, per parlamento rinkimus pelniusioje didžiausią rusakalbių Latvijos piliečių pasitikėjimą. Jos pirmininkas, Rygos meras Nilas Ušakovas, iš pradžių kritiškai atsiliepdavęs dėl referendumo, pareiškė, kad ateis į jį ir balsuos už Konstitucijos pataisas. Viename iš interviu Ušakovas sakė: „Reikia būti realistais ir pripažinti, kad rusų kalba čia nėra svetima, kaip anglų ar portugalų.“ Taip pat politikas pabrėžė, kad tai yra jo asmeninė, o ne partijos pozicija.
Toks žingsnis, skirtas išlaikyti rusakalbių rinkėjų pasitikėjimą, sulaukė nemažos dalies partijos kolegų kritikos. Saeimos narys Igoris Pimenovas (Santarvės centras) pareiškė: „Tai buvo didelė klaida. Ušakovas negavo jokių partijos įgaliojimų tokiems lengvabūdiškiems veiksmams. Jis atstovauja partijai, todėl neturi remtis tik savo nuomone visuomenei aktualiais klausimais.“
Didžiausios užsienio latvių organizacijos pasirašė bendrą laišką, kuriame nerimauja dėl to, kad „referendumas yra apgalvotas žingsnis siekiant sugriauti Latvijos valstybės pamatus“. Artėjantį referendumą specialioje spaudos konferencijoje pasmerkė ir Latvijos studentų organizacijų atstovai, pakvietę Latvijos studentus balsuoti „prieš“.
Rusijos Federacijos diplomatinė atstovybė, kaip ir tikėtasi, palaikė referendumo idėją. Garsėjantis ekscentriškais pareiškimais Rusijos ambasadorius Latvijoje Aleksejus Vešniakovas teigia, kad „referendumas yra protestas prieš nuolatinį žmogaus teisių pažeidinėjimą šioje šalyje“.
Tuo tarpu Saeima jau pradėjo svarstyti opozicinės dešiniosios Žaliųjų ir valstiečių sąjungos pasiūlymą uždrausti skelbti referendumus, keliančius grėsmę nepriklausomybei, demokratijai, parlamentarizmui, teritoriniam vientisumui, valstybinei kalbai ir atributikai.
Akivaizdu, kad referendumas yra pasmerktas žlugti. Ne tik todėl, kad dauguma Latvijos rusakalbių neturi šios šalies pilietybės, bet ir todėl, kad latviai aktyviai dalyvaus referendume, balsuodami prieš Konstitucijos pataisas. Referendumo iniciatorių, turinčių glaudžius ryšius su Kremliaus politikais, ciniški pareiškimai suvienijo latvius.
Gydytojų sąjungos pirmininko Peterio Apinio pasiūlyta idėja naudoti valstybinę atributiką, kaip Latvijos nepriklausomybės ir latvių kalbos palaikymo ženklą, tapo labai populiari – referendumo išvakarėse kaimyninės valstybės miestų gatvėse galima sutikti nemažai žmonių, prisisegusių valstybinės vėliavos spalvų juosteles, ir automobilių, papuoštų Latvijos vėliavėlėmis. Todėl galima drąsiai teigti, kad Latvija išlaikys šį valstybingumo egzaminą.