E. Lucasas. Be Putino Rusijos laivas skęsta?

Praėjusią savaitę Vladimiro Putino dingimas iš visuomeninio gyvenimo sukėlė karštligę. Turintis daug įtakingų ryšių Vašingtone gyvenantis ekonomistas Andersas Aslundas teigė, jog artėja visuotinė kova dėl valdžios Kremliuje. Vienoje pusėje – Putinas, jos artimas bendražygis Igoris Sečinas („Rosneft“ vadovas), Čečėnijos lyderis Ramzanas Kadyrovas ir Vidaus reikalų ministerija.

Kitoje – saugumas ir baudžiamosios justicijos agentūros. Kai kas įžvelgė kraujo praliejimą, pasigirdus kalboms apie „aukų sąrašą“, sukruto režimo kritikai.

(Nuskambėjo ir) džiugesnis paaiškinimas – kad Rusijos lyderis Šveicarijoje švenčia kūdikio gimimą slaptai meilužei gimnastei Alinai Kabajevai. Na, o Kremlius irzliai paneigė spėliones ir keliamą paniką, atkakliai tvirtindamas, kad nieko nenutiko – prezidentas tiesiog „sekinamai“ dirba su dokumentais. Kas teisus? Kelis žinomus faktus (ir tai, kas skamba kaip dezinformacija) galima susieti į grėsmingą paveikslą. Arba ignoruoti kaip dėmesio nevertą triukšmą.

Kai tai skaitysite, gali būti paaiškėję, kad šūviai, nuo kurių žuvo opozicijos lyderis Borisas Nemcovas, buvo pirmoji salvė vidinėje kovoje dėl valdžios, dėl kurios vyksta radikalios permainos Rusijos valdžioje.

Arba paaiškėjo, kad kremliologija ne ką patikimesnė už astrologiją. Putinas, kaip visada, dominuos žiniose per televiziją, tęs politikos kursą, kurį pasaulis laiko „normaliu“.

Iš tiesų Rusijos politinis gyvenimas valdant Putinui nėra „normalus“. Jis uždaras, paranojiškas ir apgaulingas. Hibridinė politinių, biurokratinių, nusikalstamų ir žvalgybos tarnybos interesų valdžia sunaikino šalies politines institucijas, pakenkė Konstitucijai, suniokojo ekonomiką ir paskatino didžiausią grobstymą istorijoje. Kritikuojančiuosius režimas baugina, o grobstymą maskuoja melu – nuodinga propaganda prieš mitinį išorės priešą (Vakarus) ir prieš demonizuotą „penktąją koloną“ šalies viduje.

Sistema nestabili ir trapi. Šėlsta nesantaikos, todėl reikalingas nuolatinis žmogaus, esančio centre, asmeninis įsikišimas. Jei jį atitraukia psichinė arba fizinė liga ar kas nors privačiame gyvenime, klikos susiskaldo ir kova dėl valdžios sustiprėja. Todėl pašaliečiams kyla pagrįstas nerimas dėl Rusijos branduolinio arsenalo saugumo ir šalies dezintegracijos perspektyvų.

Pernai Kremliaus administracijos vadovo pirmasis pavaduotojas Viačeslavas Volodinas sakė: „Šiandien nėra Rusijos, jei nėra Putino.“ Norėta pabrėžti, kad visuomenė palaiko Rusijos lyderį. Tačiau (frazę) galima traktuoti ir kitaip – be Putino prie šturvalo Rusijos laivas skęsta. Sovietų Sąjungoje buvo panašių politinių institucijų. Tiesa, politines pareigas jos vykdė prastai, tačiau buvo taisyklės ir priemonės, kurių pavojingai stinga Putino Rusijai.

Kad ir kas slypi už Rusijos lyderio dingimo, yra pavojus, kad Vakarai sureaguos neteisingai – sušvelnindami sankcijas. Jei Putinas slopina maištą ar taiko klikas, Vakarų politikai norės kiek atleisti gniaužtą. Stabilumas geriau nei neramumai. Jei pasirodys naujas veidas, – ar naujo prezidento, ar naujo ministro pirmininko, – Vakarai tikėsis, kad jis bus labiau nuspėjamas partneris nei slidus ir permainingas Putinas, ir išties jam alyvmedžio šakelę.

Iš tiesų Vakarai turi menką supratimą apie Kremliaus politiką, kaip kad mes turime mažai šansų padaryti jai įtakos. Tikrasis mūsų prioritetas turėtų būti stiprinti savo silpnąsias vietas (ypač tas, kuriomis naudojasi Rusija) ir padėti mūsų sąjungininkams ir draugams, didinant Kremliui (kad ir kas tam vadovauja) kainą už agresiją užsienyje.

Dabar ukrainiečiai moka už mūsų iliuzijas, tačiau sąskaita didėja, ją mums pateiks vėliau.