Tas žmogus – Michailas Gorbačiovas, kuriam kovo 2 d. sukanka 82-ji. Pirmasis ir paskutinis SSRS prezidentas, prieš 21-erius metus nužengęs nuo politinės scenos. Parašė 5 knygas, pirmoji išėjo dar 1987 m. ir buvo pašvęsta „perestrojkai“. Antroji buvo apie Vokietijos susijungimą. 1995 m. išėjo jo atsiminimų knyga. Paskui M. Gorbačiovas puolė į melancholiją, ir pernai lapkritį pristatė naują 600 puslapių knygą, pavadintą „Vienui vienas“ (arba „Vienas su savimi“, „Наедине с собой»). Šis pavadinimas tikslesnis negu knygos, išleistos Vokietijoje „Viskam savo laikas“, rašo žurnalas „Der Spiegel“. Beje, Knygų mugėje jau buvo pasirodžiusi Irenos Ramoškaitės versta ir „Baltų lankų“ išleista knyga, kurią knygynuose išvysime kovo pradžioje, greičiausiai M. Gorbačiovo gimimo metinėms.
Sakoma, kad rusiškame Šventojo Rašto leidime, Kaino išpažintyje yra tokia pranašystė: „...и седмым будет святой Михаил с отметиной на лбу...“ („ir septintasis bus šventas Michailas su žyme ant kaktos“). Nežinia, kiek tame pranašiškos tiesos, tačiau M. Gorbačiovas išties turėjo įgimtą dėmę prie kaktos ir iš tikrųjų buvo septintasis SSRS lyderis. Kaip rašoma portale Calend.ru, šventasis Michailas Arkangelas buvo karys gynėjas, jis saugojo Rojaus vartus kelyje į Gyvybės medį, o sumoderninus – gynė liaudį jos laisvės siekiuose. Kažin kaip tai galima sieti su M. Gorbačiovo politinio pakilimo ciklu, tačiau gal verta patikėti jo ryžtu ir nuoširdžiu nusiteikimu pakeisti sovietinę imperiją, „adaptuoti“ ją prie Šaltojo karo rūbą nusimetusio pasaulio.
O vis dėl to šį kartą ne apie jį. Pasaulio valdovų, karalių, prezidentų, lyderių biografijoje svarbią vietą užima jų žmonos. Galima paminėti Didžiosios Britanijos premjero Winstono Churchillio žmoną Clementine, JAV prezidentų sutuoktines Eleonorą Roosevelt, Bitty Ford, Jacqueline Kennedy, pagaliau iki šiol politikoje aktyvią Hillary Clinton, taip pat pirmąją Argentinos damą Evitą Peron, Afrikoje bene įtakingiausią Ugandos prezidento Yowerio Musevenio žmoną Janet Kataahą ir t.t. Sąrašas toli gražu nebaigtas.
Bet apie apsilankymą Lietuvoje - vėliau, o vyresnieji gal prisimena, kai Raisa sėdėdavo pirmose eilėse, generaliniam sekretoriui, paskui ir SSRS prezidentui sakant kalbas, susitinkant su žmonėmis bei politikais, ir akylai stebėdavo vyrą. Buvo kalbama, kad šitaip nepaprastų įtaigos galių turinti moteris lyg hipnotizuoja vyrą, suteikia jam dvasinių jėgų ir drąsos...
Visą laiką būdama šalia vyro, M. Gorbačiovo žmona buvo pirmoji Sovietų Sąjungos lyderio žmona, kuri pasisakė už Rusijai neįprastas naujoves visuomeniniame gyvenime bei politikoje. Savo naujausioje autobiografinėje knygoje M. Gorbačiovas rašo, kad Raisa „itin sunkiai taikstėsi su nauja santykių sistema“. Pasipūtimo, netakto ir pataikavimo mišinys, vyravęs aukštesniuose sluoksniuose, piktino intelektualią ir tolerantišką Sovietų Sąjungos prezidento žmoną. Tad ji atsiribojo nuo „Kremliaus žmonų“ ir atsidavė filantropinei bei socialinei veiklai.
M. Gorbačiovas su didele pagarba ir meile, o keliuose interviu televizijai – ir su ašaromis akyse atsiliepė apie svarbų žmonos palaikymą ir viešojoje erdvėje jos atvirai rodomą ištikimybę vyro įsitikinimams. M. Gorbačiova buvo elegancijos etalonas, ir M. Gorbačiovas knygoje taip pat rašo: „Raisa jautė kažkokį vidinį poreikį gerai atrodyti visais atvejais. Per visus drauge nugyventus metus Raisa nė karto rytą nepasirodė man susitaršiusi.“ Dinamiška R. Gorbačiovos asmenybė bei išskirtinis stilius buvo naujiena sovietinėje erdvėje, priešingybė buvusių partinių lyderių „matronoms“, ir tai padėjo sušvelninti sovietų imperijos įvaizdį pasaulyje bei buvo teigiamai vertinama Vakarų žiniasklaidos. 1987 m. britų žurnalas „Woman‘s Own“ ją išrinko Metų moterimi.
Knygoje pasakojama, kaip jiedu susipažino, prisimenamas Raisos pomėgis gražiai rengtis, pasakojama, kad tik 30-ies ji pradėjo naudotis lūpdažiu, kaip Spalio revoliucijos metinių metu 1953-aisiais jie šventė savo vestuves studentiškame bendrabutyje, rašoma apie pirmąją jų naktį praėjus dviem savaitėms po vestuvių.
Galbūt dėl neįprasto slavų kultūrai pirmųjų damų stiliaus Raisa Gorbačiova nebuvo itin mėgstama Sovietų Sąjungoje. Susituokę jie buvo beveik 46 metus. Kaip ir vyrui, ypač jai sunkios buvo 1991-ųjų rugpjūčio pučo dienos, kai M.Gorbačiovas buvo įkalintas Forose. Po to jai pablogėjo regėjimas, ištiko mikroinsultas. Raisa Maksimovna mirė universitetinėje Miunsterio klinikoje 1999 m. rugsėjo 20 d., likus visai nedaug laiko iki kaulų čiulpų persodinimo operacijos. Iki paskutinio atodūsio vyras laikė jos ranką... Savo organą jai buvo pasiruošusi dovanoti sesuo Liudmila.
Grįžkime į šios poros nelauktą ir priverstinį vizitą Lietuvoje. Kaip tuomet rašė Lietuvos spauda, M.Gorbačiovo ir žmonos Raisos hipnozės seansas lietuvių tautos neužbūrė. Mėgęs pabendrauti „su paprasta liaudimi“ M.Gorbačiovas šįkart neužmezgė norimo kontakto. Į jo raginimus „Давайте жить вместе“ („Gyvenkime kartu“) žmonės atsakė arba nejaukia tyla, arba skanduojamais šūkiais „Laisvę ir nepriklausomybę Lietuvai“. Tik burokevičininkai ir jedinstveninkai į TV ekranus kaišiojo savo įsiteikiančius veidus ir linksėjo galvomis.
Žurnalistė Valė Čeplevičiūtė rašė, kad šalia M.Gorbačiovo Raisa stovėjo išbalusi ir nejaukiai šypsodamasi. Ji, matyt, tikėjosi, kad viso pasaulio numylėtinio charizma paveiks ir lietuvius, kurie praskys ir sutiks grįžti į „sovietinį bendrabutį“. „M.Gorbačiovo hipnozės seansai buvo iš anksto pasmerkti nesėkmei“, - rašė žurnalistė. O jos kolega Algimantas Čekuolis pastebėjo, kad psichologinis lūžis jau pirmą vizito dieną susitikime Spaudos rūmuose, kai svečias lyg juokais, bet tikėdamasis teigiamo atsakymo, paklausė „Nejaugi jūs norėtumėte išstoti iš Sovietų Sąjungos?“ „Taip, taip, taip“ – suošė salė, ir neatpažįstamai pasikeitė M.Gorbačiovo veidas bei tonas. Kažkas pastebėjo, kad Raisa drąsinančiai uždėjo ranką ant vyro rankos... Istorikai teigia, kad po tokios nesėkmės M.Gorbačiovas su inteligentais net norėjo pakelti stikliuką, tačiau Raisa neleido.
Nepavyko hipnozės seansas ir Kuro aparatūros gamyklos ceche, kur savo vyrą Raisai Maksimovnai teko net raminti. Šis taip įsiaudrino po karšto nepavykusio pokalbio su įmonės darbininku Zenium Lisausku, kad galų gale nueidamas pagrasino: „Sunku jums bus...“ Bet čia pat gavo darbininko repliką atgal: „Kur? Į Jakutiją išvešite?“ Šios scenos liudininkai sakė, kad pora atrodė gerokai sutrikusi.
Beje, lygiai po metų, 1991-ųjų tragiško Sausio dienomis, tarsi atsakydamas į lietuvių abejingumą savo pasiūlymams, M.Gorbačiovas esą kietai miegojo, nors į Kremlių viena po kitos skriejo telegramos, reikalaujančios nutraukti kraujo praliejimą Vilniuje... Kodėl tada Raisa Maksimovna nepaveikė mylimo vyro?
Prof. Vytautas Landsbergis, atsakydamas į M.Gorbačiovo knygoje kartojamą teiginį, esą jis nedavė įsakymo kariniams daliniams šturmuoti televizijos centrą, kad tuo „buvo plačiai pasinaudota siekiant grynai politinių tikslų“, sakė, jog tai „nuolatinis veidmainiškas žaidimas žodžiais“. „Nedavęs įsakymo“ tą naktį, jis davė asmeninį leidimą kiek anksčiau (tai liudija M. Gorbačiovo biografas A. Gračiovas), o tą naktį stebėjo savo dalinių, tarp jų „Alfos“ šturmuotojų puolimą Vilniuje – tad nemiegojo, kaip melavo jo štabas. Gaudamas informaciją apie vykdomas žudynes, net B. Jelcino tiesioginį reikalavimą liautis, tų žudynių nestabdė, tvirtino europarlamentaras.
Taigi, kai kada net pačių įtakingiausių, turinčią paslaptingą kerų galią moterų įtaiga nesuveikia. Neabejotina, kad Altajaus krašto augintinė R. Gorbačiova buvo talentinga moteris, ištikima ir atsidavusi žmona, pakeitusi sovietinių stabų „iki gyvos galvos“ žmonų įvaizdį. Bet ir jos nevisagalės, kai atsimuša į akliną tautinio laisvės troškulio sieną.