Kai rašau šį tekstą, žudikai dar nėra pagauti.
Kodėl nužudė?
Nėra nė mažiausių abejonių, kad šios žmogžudystės motyvai – politiniai. Borisas jau seniai nevykdė jokios su verslu susijusios veiklos nei Maskvoje, kur gyveno, nei Jaroslavlyje, kur buvo šios srities Dūmos deputatas. Asmeniniame gyvenime jis laikėsi viengungiškų tradicijų, tačiau neprovokavo jokių dramų ar skandalų. Gali būti, kad geltonoji valstybinė žiniasklaida pamėgins iškelti kokias nors buitines ar komercines žmogžudystės versijas, tačiau apie jas net neverta kalbėti rimtai.
Kas nužudė?
Valstybinių specialiųjų tarnybų dalyvavimo tikimybė – minimali. Net jei jiems būtų pateikta tokia užduotis (nors tai irgi mažai tikėtina – skaityti toliau), jos nerizikuotų apsijuokti ir nerengtų tokių dalykų šalia Kremliaus. Labiausiai tikėtina, kad ši žmogžudystė – Antimaidano radikalų, remiančių valdžią, tačiau veikiančių gana savarankiškai, darbas. Tai gali būti Donbaso separatistai, „Putino pėstininkai“ iš Čečėnijos, nacionalbolševikai, konspiracinių karinių-patriotinių būrelių dalyviai. Labiausiai tikėtina, kad bus mėginama įvardinti B. Nemcovo nužudymą kaip provokacinį opozicijos proveržį ar net konkurencinę kovą „antiputiniškose“ gretose – ciniškumo Rusijos žiniasklaidai, ypač internetinei, tikrai pakaks.
Kodėl B. Nemcovas?
Borisas nebuvo pats populiariausias ar didžiausią autoritetą turintis Rusijos opozicionierius – šis statusas pelnytai priklauso Aleksejui Navalnui, tačiau A. Navalno taip paprastai nenušausi: tai jam skirtas namų areštas, tai jis sėdi kameroje, tai jį apsupę policininkai. O štai B. Nemcovas – antrasis eilėje. Be to, jis, skirtingai nuo daugelio įkyrių ir paniurusių protesto veikėjų, gražus ir charizmatiškas, linksmas ir neapdairus, o tai opozicijos nekentusius itin erzino. Maža to, jis buvo stambus ir lengvas taikinys – galėjo vėlai vakare vaikštinėti su mergina be jokių apsauginių.
Pats painiausias klausimas. Nesvarbu, kas bus kalbama, V. Putinui ir valdžiai B. Nemcovo mirtis, ypač tokia demonstratyvi, tikrai nereikalinga. Ne todėl, kad tai taptų dar vienu smūgiu Rusijos įvaizdžiui – šis prestižas ir be to jau smukęs žemiau nei įmanoma, todėl valdžia yra į jį numojusi ranka, o todėl, kad miręs B. Nemcovas kaip kankinys ir kovos simbolis Kremliui pavojingesnis nei būdamas gyvas didelių perspektyvų neturintis politikas. Tai primena cinišką V. Putino frazę dėl Anos Politkovskajos nužudymo, kai jis patikino, kad jos mirtis pakenkė labiau nei jos žurnalistinis darbas. Valdžiai taip pat tai nenaudinga ir kaip provėržis į tolimesnį situacijos šalyje aštrinimą ir protesto radikalizavimą. Į Antimaidano rėmėjų terorą opozicija gali atsakyti atitinkamai ir tada jau prasidės... Kita vertus, B. Nemcovo nužudymas kaip įbauginimo ir spaudimo darymo aktas neabejotinai puikiai „įsipaišo“ į dabartinę Kremliaus šalies viduje vykdomą politiką, o taip pat ir įrodo šios politikos nesąžiningumą ir pavojingumą.
Kalta agresyvumo, nepakantumo ir isteriškumo kupina aplinka šalyje. Kas tikslingai ir profesionaliai skatino šią baisią atmosferą? Patys puikiai žinote, kad ypatingą padėką norėtųsi skirti valstybinei televizijai. Panašu, kad dabar situacija išėjo už kontrolės ribų: V. Putino sukurtas ekstremizmo monstras nutrūko nuo trumpos „Prezidentinio aparato“ grandinės ir pradeda veikti savarankiškai.
Kas toliau?
Galimi trys scenarijai:
2) tęsdamas pradėtą kursą ir bijodamas reakcijos į B. Nemcovo mirtį Kremlius stiprina opozicijai daromą spaudimą, tokiu būdu naikindamas pilietinių laisvių likučius šalyje, o „mirties eskadronai“ šiame procese aktyviai dalyvauja;
3) valstybę apėmęs sąstingis: opozicija rengia mitingus, „kreatyvinės klasės“ eisenas puola „tituškų“ minios su lazdomis ir traumuojančiais ginklais.
Nesiimu prognozuoti pasipriešinimo baigties, tačiau iš tikrųjų bus pabaiga – taikios Rusijos, kurią pažinojome, pabaiga.
