Gandų apie tai, kas vyksta šalyje (jų diapazonas prasideda nuosaikiai depresyviais ir baigiasi atvira panika), mane pasiekė pakankamai daug; pasidarė įdomu viską išsiaiškinti pačiam.
Išoriškai paveikslas visai nepasikeitė: šviečia saulė, važinėja metro, vaikštinėja žmonės. Jokios į akis krintančios agitacijos mieste nepamačiau – tik plakatai, skirti artėjantiems rinkimams į Maskvos miesto tarybą. Tačiau kažkodėl miestas pritilęs, juntama įtampa. Dar lėktuve Talinas-Maskva atkreipiau dėmesį: maskviečiai neįprastai romūs; sėdi, tyli. O gatvėse – tarsi visi labai atsargūs? Nuosaikūs, susikaustę. Svečiavomės pas šoumeną Maksimą Galkiną, kuris po miestą greičiausiai nevaikštinėja ir viešuoju transportu nesinaudoja, tačiau ir jis pastebėjo: „Neseniai surengiau pasirodymą Karlovi Varuose. Publika iš esmės vieni rusai, savaime suprantama. Tradiciškai turiu pasiruošęs šiek tiek reprizų, parodijų, susijusių su Putinu. Jokios satyros, jokios politikos – tačiau juokinga, ir žmonės visi džiaugdavęsi... Bet štai žiūriu – juokeliai nepasiteisina! Niekas nesijuokia, tarsi šalčiu padvelkė, visi sėdi akmeniniais veidais“.
Vadinamojo „pasiplovimo“, kitaip tariant, išvykimo užsienin ilgam arba net visam laikui tema jau dvejus metus itin populiari kalbant apie išsilavinusią Maskvos publiką. Tačiau tokios – praktiškai masinės! – emigracijos epidemijos niekada nepastebėjau. Dabar tuščias ir nuvalkiotas kalbas apie užsienį keičia žymiai praktiškesni reikalai: žmonės internete ieško butų ir verslų, lygina kainas ir sąlygas, aiškinasi, kokios apsigyvenimo galimybės... Pasikeitė ir žmonės, kurie ruošiasi startui: anksčiau tai buvo tie, kuriuos spaudė ir persekiojo (mažuma) arba tie, kurie užsienyje tikėjosi savo specializaciją ir žinias konvertuoti pelningu santykiu, pradėti verslą ar tiesiog gyventi geriau nei Rusijoje (tokie sudarė didžiąją daugumą). Dabar, kaip situaciją suprantu aš, išvažiuoti nori žmonės, kurie pasirengę PRARASTI ir uždarbį, ir karjerą, ir patogų gyvenimą. Tam, kad apsaugotų save ir savo šeimas nuo to, kas dabar vyksta Rusijoje. Savaime suprantama, sąrašo sudarinėti nesiimsiu, tačiau drįsiu jus patikinti, kad tarp tų žmonių – ne tik sėkmingi, bet ir visoje šalyje žinomi asmenys. Ir su vadžia niekada nekonfliktavę.
Antroji populiari tema – Putino maisto produktams įvestos sankcijos, nukreiptos prieš savus žmones, kainų augimas ir deficitas. Šiais klausimais nuomonės neturiu; ispanišku vytintu kumpiu, parmezanu ir lašiša niekada per daug nesižavėjau, visų savo mėgstamų produktų be problemų radau prekybos centruose – galbūt jie šiek tiek pabrango. Tačiau pažįstami restoranų savininkai pakraupę: nebeliko dalies produktų, dalis pabrango beveik du kartus – turint omenyje, kad klientai skursta ir jų pastebimai mažėja, tokia situacija skamba tarsi nuosprendis.
Kalbant apie moralinį aspektą ir vyraujančias nuotaikas... metas labai keistas. Vienus kankina tragedijos nuojauta, kitus – savotiškas mieguistumas, tačiau nerimą jaučia visi; niekas kaip reikiant nesupranta, kas vyksta, ir ko laukti rytoj. Euforija ore tikrai netvyro; patriotinis entuziazmas slopsta ant sofos priešais televizorių, o mirti tai jau tikrai niekas nenori. Nei už Putiną, nei už laisvę.