Daugiau nei prieš šimtą metų V. Leninas pasakė savo bendražygiams revoliucionieriams, kad priešo demoralizavimas „išleidžiant pirmąjį agitacinį lapelį“ prilygsta kitais būdais vykdomam karui.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šį V. Lenino pamokymą akivaizdžiai priėmė giliai į širdį: jo strategija Ukrainos atžvilgiu yra puikus pavyzdys, kaip vykdyti psichologinį karą. Kaskart netikėtai pakeisdamas savo ketinimus ar duodamas neaiškius signalus, jis savo oponentus nuolat išmuša iš pusiausvyros, iniciatyvą pasilikdamas sau.
Iškart po vasario mėn. įvykusios Ukrainos revoliucijos pirmasis Kremliaus signalas buvo nuraminimas. Vasario 25 d. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas patikino, kad jo šalis neketina kištis į Ukrainos vidaus reikalus, o Maskvos tikslas – „nuraminti situaciją“.
Tačiau praėjus vos trims dienoms po šių raminančių žodžių, Rusijos kariuomenė užėmė Krymą ir sukėlė dabartinę krizę. Kai ši operacija buvo įvykdyta, V. Putinas ėmė eskaluoti situaciją telkdamas tūkstančius karių prie rytinės Ukrainos sienos.
Tai sukėlė tokį nerimą, kad Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Barackas Obama praeitą penktadienį paskelbė viešą įspėjimą.
Reaguodamas į tai, V. Putinas po truputį ėmė mažinti temperatūrą. Jis paskambino B. Obamai, o po to išsiuntė savo Užsienio reikalų ministrą susitikti su JAV valstybės sekretoriumi Johnu Kerry. Pirmadienį V. Putinas užtikrino Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, kad dalis rusų kariuomenės bus patraukta nuo sienos.
Antradienį paaiškėjo, kad karių niekas neatitraukė. Netgi atvirkščiai – NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas įspėjo, jog pasienyje telkiamos dar didesnės pajėgos.
Įtampa vėl išaugo, kaip ir norėjo V. Putinas. Vakarų šalys priverstos laukti kito jo žingsnio, ir pagal jo įnorius jaučia tai nerimą, tai užtikrintumą. Ką jau ką, o psichologinį karą V. Putinas laimi, įsitikinęs D. Blairas.