Tai, ką jis padeda atskleisti, Vakarams nesuteikia per daug vilčių. Ima aiškėti, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas turi daugiau gerbėjų visame pasaulyje nei buvo galima tikėtis iš neosovietinės smurto ir melo kombinacijos panaudojimo siekiant suskaldyti kaimyninę suverenią valstybę.
Kalbėdamas apie gerbėjus, T. G. Ashas turi galvoje ne tik dviejų geriausiai žinomų V. Putino rėmėjų – Venesuelos ir Sirijos – valdžios atstovus. Egzistuoja kai kurių reikšmingų augančių galių nebyli V. Putinui reiškiama parama ir netgi tylios ovacijos, aidinčios iš tokių valstybių kaip Kinija ir Indija.
Pastarojo vizito Kinijoje metu T. G. Asho buvo keletą kartų klausiama, kas gi vyksta Ukrainoje, o jis savo ruožtu klausė kinų nuomonės dėl įvykių Ukrainoje.
Ar gi valstybė, kuri nuolatos gynė valstybinio suvereniteto pagarbos bei egzistuojančių valstybių (Jugoslavijos ir Irako) teritorinio vientisumo principus bei pati turinti porą į Krymą panašių ginčytinų teritorijų (Tibetą ir Honkongą), nesijaučia nepatogiai dėl to, kad Rusija paprasčiausiai prijungė kaimyninės valstybės dalį?
Mėgindami atsakyti į šį nelengvą klausimą kinai buvo linkę atkreipti dėmesį į tai, jog Ukraina yra labai toli ir, tiesą pasakius, teigiami krizės rezultatai Kinijai, anot jų, atsveria neigiamus.
Maža to, reikėtų dar vieno strateginio dėmesio atitraukimo po „Al-Qaeda“, Afganistano ir Irako, kuris nukreiptų JAV dėmesį nuo Kinijos.
Be to, atšalus santykiams su Vakarais, Rusija taptų labiau priklausoma nuo gerų santykių su Pekinu. Tuo tarpu Ukraina, kuri jau dabar parduoda Kinijai aukštesnės kokybės karinę įrangą nei Rusija, noriai pasidalins šia įranga su didžiąja sąjungininke Azijoje: naujoji Ukrainos valdžia jau tyliai užtikrino Kinijos valdžią, kad tai, jog Pekinas nepasmerkė Krymo prijungimo prie Rusijos, nepaveiks šių valstybių santykių ateityje. Kam gi gali nepatikti tokia situacija?
Tačiau viešnagės Kinijoje metu T. G. Ashas išsiaiškino, kad be realistinės politikos egzistuoja dar ir emocinis komponentas. Kinijos vadovai, tokie kaip Xi Jinpingas (Si Dzinpingas), vis dar instinktyviai jaučia simpatiją kitos Vakarų pasauliui nepriklausančios valstybės vadovo pasipriešinimui kapitalistiniams ir imperialistiniams Vakarams.
„Xi Jinpingui patinka V. Putino valdoma Rusija“, – patikino gerai informuotas apžvalgininkas. Kinijos žiniasklaidoje pasirodantys komentarai pasidarė atsargesni V. Putinui nuo Krymo perėjus prie Rytų Ukrainos.
Kinijos nacionalistinis laikraštis „Global Times“, kuriame šių metų balandžio mėn. buvo rašoma apie Krymo sugrąžinimą Rusijai, dabar įspėjama, jog rytiniai Ukrainos regionai skiriasi nuo Krymo, o jų atsiskyrimas nuo Ukrainos taptų vienareikšmišku tarptautinės teisės aktuose įtvirtinto teritorinio vientisumo pažeidimu.
Tačiau juk Rusija nesiekia visiško Rytų Ukrainos regiono atskyrimo, o tik pasisako už šios šalies federalizaciją – neutralios į Bosniją panašios teritorijos sukūrimą, kuri būtų Rusijos įtakos zonoje.
Tačiau šis augantis susirūpinimas, atrodo, nesutrukdė šiltam Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo priėmimui Pekine, kuris neseniai buvo surengtas.
Xi Janpingo teigimu, Kinijos ir Rusijos santykiai puikūs bei yra nepakeičiami taikos ir stabilumo išlaikymui pasaulyje. Kinijos Užsienio reikalų ministerija pavadino Kiniją ir Rusiją siejančius ryšius didžiųjų valstybių santykiais, turinčiais didžiulę strateginę reikšmę. Maža to, šių metų birželio mėn. Pekine bus nekantriai laukiama į viršūnių susitikimą atvyksiančio V. Putino.
Tačiau simpatiją Rusijos režimui jaučia toli gražu ne vien tik Kinija. T. G. Ashas papasakojo apie ką tik iš Indijos grįžusį draugą. Jis linkęs pastebėti, kad liberalūs Indijos draugai baiminasi, jog didžiausia pasaulio demokratinė valstybė gali išvystyti savo asmeninę putinizmo versiją.
Bet kuriuo atveju kol kas panašu, kad dėl situacijos Ukrainoje Indija linkusi stoti Rusijos, o ne Vakarų, pusėn. Praėjusį mėnesį V. Putinas išreiškė padėką Indijai dėl šios valstybės santūrios ir objektyvios pozicijos Krymo klausimu.
Postokolonijinė Indijos manija dėl suvereniteto bei pasipiktinimas dėl bet kokio vakarietiško liberalaus imperializmo užuominų gana nelogiškai skatina remti šalį, kuri akivaizdžiai pažeidė kaimyninės valstybės suverenitetą.
Nevertėtų pamiršti, kad Indijai tiekia ginklus būtent Rusija.
Tokių valstybių yra ir daugiau. Dvi kitos Rusijos partnerės – BRICS šalys Brazilija ir Pietų Afrika – susilaikė per JT Generalinėje Asamblėjoje surengtą balsavimą dėl Krymo referendumą pasmerkiančios rezoliucijos.
Taip pat jie prisijungė prie Rusijos bei išreiškė abejones dėl Australijos užsienio reikalų ministro išreikšto raginimo atimti iš V. Putino teisę rengti Didžiojo dvidešimtuko (G20) viršūnių susitikimą šių metų lapkričio mėn. Rusijos ambasadorius Pietų Afrikoje išreiškė šio subalansuoto Brazilijos ir Pietų Afrikos požiūrio priimtinumą.
Tokiu būdu susiduriama su dviem didžiulėmis jėgomis. Viena jų – tai „motinos Rusijos“ jaučiamas apmaudas dėl šios imperialistinės valstybės per pastaruosius 25 metus įvykusio susitraukimo.
Kita stipri jėga – tai Vakarų apmaudas dėl praeityje likusio kolonijinio dominavimo. Skirtingas BRICS valstybes ir G20 nares šios dvi spyruoklės veikia nevienodai.
Be jokios abejonės, šios valstybės nesusiduria su Kinijai po Britanijos opiumo karų būdingu monolitišku ir nepalenkiamu nacionalinio pažeminimo jausmu, tačiau vienokiu ar kitokiu būdu vis dėlto stipriai nerimauja dėl suvereniteto, todėl priešinasi Šiaurės Amerikai ir europiečiams, kurie linkę diktuoti, kas jiems yra gerai, o kas - ne, bei su tam tikra instinktyvia piktdžiuga žvelgia į „Dėdę Semą“, kuriam akis bando išdurti V. Putinas. Tegyvuoja putinizmas!
Platesne geopolitine prasme vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad ateityje mūsų laukia daugiau Ukrainos scenarijaus pasikartojimų, apibendrina T. G. Ashas.