Gogolis rašė „Maskvoje visos nuotakos“ ir su autoriumi nesiginčytų net šių laikų Maskvos miesto statistikos biuras. 2010 metų gyventojų surašymo duomenimis, dešimčiai „merginų“ tenka 8,5 „vaikino“. Gazeta.ru pasakoja apie pačius ryškiausius Maskvos moterų likimus.
Bobų miestelis
Turbūt pati seniausia „moteriška“ Maskvos istorija greičiausiai susijusi su itin šiuolaikiška vieta. Vietovė, kur dabar įsikūręs parkas „Muzeon“, kadaise buvo vadinamas Bobų miesteliu. Pasak legendos, 1382 metais, kai į Maskvą ketino įsiveržti chanas Tochtamyšas, gyventojai pasislėpė už Kremliaus sienų, o pusšimtis moterų arba, kaip tada jas vadino, bobų, iki vartų uždarymo nespėjo. Vis dėlto, išvydusios priešą neišsigando ir davė jam atkirtį. Totorių pasiuntiniams nukirto galvas ir gynėsi dar dvi dienas, kol atplaukė valtys ir pagaliau pasiėmė didvyriškai besigynusias damas į Kremlių.
Žinoma, yra ir labiau proziška šio pavadinimo kilmės versija – bobomis anksčiau buvo vadinami poliai, kuriais tvirtindavo grimzlius Maskvos upės krantus.
Novodevičės kalinės
Dabar pasivaikščioti po Novodevičės vienuolyną net netikinčiai damai yra tikras malonumas, tačiau prieš tris amžius ši vieta džiugino toli gražu ne visus. Tuo metu buvo paplitusi praktika į vienuolyną siųsti ne tik politinius priešininkus, bet ir atsibodusias žmonas. Paskui dvi (kai kuriais duomenimis, tris) Ivano Rūsčiojo sutuoktines ten pat buvo pasiųsta pirmoji Petro I žmona Jevdokija Lopuchina.
Ant Novodevičės kameros, kur savo paskutines dienas skaičiavo paskutinioji carienė, sienos iki šiol galima matyti saulės laikrodį – vieną iš nedaugelio išlikusių Maskvoje. Retomis saulėtomis dienomis įmanoma pagal jį tikrinti laiką.
Iki Jevdokijos Novodevičės vienuolyne buvo uždaryta dar viena neįtikusi Petro giminaitė – carienė Sofija. Viskas susiklostė taip, kad praėjus trims šimtams metų po valdingosios ir žiaurios carienės mirties liaudies paklydimu ji buvo pakelta į šventųjų rangą. 2000 metais viename televizijos kanale pasirodė siužetas apie tai, kad bokštas, kuriame gyveno Sofija, tariamai išpildo troškimus. Dabar šia sukurta legenda tikinčiųjų neįmanoma atsiginti – šis bokštas išmargintas panašiais prašymais:
„Šventoji Sofija, padėk man rasti žmogų, kuris paskolins man penkiolika tūkstančių“.
„Nakties kunigaikštienė“
Santuoka, kaip žinia, ilgą laiką nebuvo savanoriškas reikalas. Volchonkos gatvėje jaunystėje gyveno „nakties kunigaikštienė“ – Avdotja Golicyna. Vieną gražiausių tų laikų moterų Sergejui Golicynui pripiršo asmeniškai Pavelas I. Santuoka buvo nelaiminga, netrukus sutuoktiniai pasuko skirtingais keliais, tačiau oficialiai santuokos nenutraukė. Iš pradžių Golicynas jaunai žmonai nedavė skyrybų, ir ji, praėjus daugybei metų, atsimokėjo jam tuo pačiu – neleido nekenčiamam vyrui galutinai išeiti pas savo paskutiniąją meilę.
„Nakties kunigaikštiene“ Avdokiją Golicyną vadino dėl jos dienos režimo ypatumų. Ji turėjo visoje šalyje pagarsėjusį saloną ir niekada nepriimdavo svečių anksčiau nei dešimtą vakaro. Reikalas tas, kad jaunystėje į senovės graikų statulą panašiai gražuolei, kaip apie ją rašė Viazemskis, išbūrė, kad ji mirs naktį miegodama. Taip galiausiai ir nutiko, nepaisant visų kunigaikštienės pastangų.
Marie Rose Ober-Shalme
Po 1812 metų karo „nakties kunigaikštienė“, tapusi ryškia patriote, priiminėjo svečius vilkėdama rusišką sarafaną. Nors iki karo, kai ir kitos aristokratės, nešiojo prancūziško stiliaus suknelę. Pats madingiausias to laikmečio ateljė buvo Gliniščevskio skersgatvyje, o jam vadovavo prancūzė Marie Rose Ober-Shalme.
Jeigu tikėsime Levu Tolstojumi, būtent pas ją savo pirmųjų pokylių suknelių ateidavo Nataša Rostova.
1812 metais jos sutuoktinį, kaip užsienietį, iš Maskvos išsiuntė, o pačia Marie Rose, kai miestas jau buvo okupuotas priešo, iškvietė audiencijos pats Napoleonas. Kam imperatoriui prireikė konsultuotis su nors ir madinga, bet vistiek paprasta siuvėja? Apie tai egzistuoja nemažai spėlionių. Vieni kalba, kad Marie Rose ilgus metus buvo Prancūzijos šnipė, išgaunanti iš matuotis ateinančių ponių paslaptis apie jų aukštas pareigas užimančius tėvus. Kiti apskritai tikina, kad Marie Rose buvo Napoleono meilužė, nepaisant jos tiems laikams pakankamai garbingą amžių – madam buvo 50 metų. Miestą prancūzė paliko kartu su Prancūzijos kariuomene, tačiau pakeliui mirė nuo šiltinės.
Trijų vyrų žmona
Einant laikui keičiasi papročiai. 1888 metais Maskvoje tarsi perkūnas iš giedro dangaus nugriaudėjo Savos Morozovo ir Zinaidos Morozovos vestuvės. Sentikių pirklija paklaiko iš siaubo: 21 metų Zinaida jau iki tol buvo ištekėjusi – už Savos sūnėno. Su savo antruoju sutuoktiniu „guvi ir energinga“ Zinaida, kaip ją prisiminė jos amžininkai, susipažino per vestuves su pirmuoju vyru. Tarp judviejų greitai užsimezgė meilės ryšys. Galiausiai antrosios gildijos pirklio dukra po skaudžių ašarų ir svarstymų vis dėlto nusprendė skirtis.
Nuo antrojo sutuoktinio Zinaida gavo pasakišką dovaną – žemės sklypą „poniškoje“ Spiridonavkoje, kur po kelerių metų architekto Šechtelio pastangomis išaugo prabangi pseudogotikinė vila.
Tik ten Zinaidai nebuvo lemta gyventi – 1905 metais Kanuose Sava Morozovas iki galo neišaiškintomis aplinkybėmis mirė nuo šautinės žaizdos į krūtinę. Jo žmona grįžo į Maskvą, tačiau savo prabangiame name daugiau gyventi nebegalėjo. Kabinete ir laiptinėje naktimis ji girdėjo žingsnius – tariamai savo mirusio vyro. Namą nupirko Riabušinskiai, o pati Zinaida ištekėjo trečią kartą ir persikėlė į užmiesčio namą, kuris po revoliucijos buvo nacionalizuotas.
„Pirčių karalienė“
Įdomus dar vienos buržuazijos atstovės Veros Firsanovos likimas. Namų, sandėlių ir pirčių šeimininkė, be kita ko, pastatė Petrovsko pasažą – sakykime taip, pirmą prekybos centrą Maskvoje, kur buvo įvestas elektros apšvietimas. Meilingoji „čigonė“, kaip apie ją rašė jos amžininkai, gyveno „linksmai ir plačiai“, ir asmeniškai valdė ne tik verslą , bet ir veržlią trikinkę, vežančią ją į dar vieną restoraną.
Vera Firsanova ištekėjusi buvo du kartus ir abu sutuoktinius paliko, sumokėdama po milijoną kompensacijos.
Už pirmojo – ją uždarytą laikiusio šykštaus bankininko Voronino – septyniolikmetę Verą išleido jos tėvas. Su antruoju – atsargos rotmistru Ganeckiu – Vera Ivanova susipiršo pati. Tačiau greitai išsiaiškino, kad jos milijonais naujasis sutuoktinis dengia savo skolas, o finansinės machinacijos jaudina jį labiau nei jos išgyvenimai.
Po revoliucijos jai buvo paliktas tik kambarys komunaliniame name Arbate, kur Vera Ivanovna ir gyveno, prisidurdama iš grimavimo amato, kol Šaliapinas nepadėjo jai emigruoti į Prancūziją. Pasažas stovi iki šiol, o ryžtingosios verslininkės pavardę žino visi, kas kada nors važiavo į Chimkus ar Zelenogradą – jos vardu pavadinta elektrinių traukinių stotis Firsanovka.
Kortos, pinigai, trys šūviai
Na, ir pabaigai – labiausiai kinematografiška „moteriška“ istorija. Maskva, 1910 metai. Pelningame pirklio Michailovo name, kur vėliau vasarai savo kailinius įšaldys Jevgenija Vasiljeva, ūžia „Salon-de-varjetė“.
Kartą ten kortomis pralošė Baranovsko manufaktūros direktorius Žuravliovas. Grasindamas savižudybe, jis bėga pinigų pas meilužę – tarp diduomenės itin populiarią Olgą Gribovą.
Ji pinigų neturi. Gribova eina pas kitą savo meilužį – naftos pramonininką Nokolajų Tarasovą. Tas pinigų turi, tačiau duoti nenori. Žuravliovas laikosi žodžio ir paleidžia į save kulką.
Gribova, sužinojusi apie jo mirtį, taip pat nusišauna. Tarasovas, sužinojęs apie Gribovos mirtį, padaro tą patį. Laikraštininkai sužavėti, gedi tik Gribovos sutuoktinis. „Galų gale, visi mirė“, – klasikinė pabaiga, praktiškai naujas Tarantino filmas: moterys, kaip ir vyrai, paklūsta aistroms nepriklausomai nuo miesto.
