Maskvoje viešint Arabų lygos generaliniam sekretoriui Nabilui Elaraby, abi šalys prakalbo apie galimas derybas tarp pilietinio karo krečiamos Sirijos valdžios ir sukilėlių. Nors pareiškimas skambėjo optimistiškai, reali padėtis kur kas labiau komplikuota: Rusija laikoma B.al-Assado režimo rėmėja ir neturi sukilėlių pasitikėjimo. Nors neseniai tiek Sirijos Vyriausybė, tiek opozicijos atstovai užsiminė apie galimybę derėtis, opozicija šį pareiškimą jau atsiėmė, pademonstruodama tarpusavio susiskaldymą.
Susitikime su Arabų lygos lyderiu Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas atrodė užtikrintas ne tik dėl taikos derybų pradžios, bet ir sėkmingos jos baigties. „Kol kas abi pusės vis dar turi išankstinių sąlygų, bet mūsų bendra nuomone, svarbiausia yra bendras pasirengimas pradėti dialogą, o tuomet susitarti dėl šio proceso kriterijų yra tik diplomatinio meno reikalas“, – pasitikėjimu tryško ministras.
Tačiau bent jau kol kas Maskvos tarpininkavimas taikos derybose akivaizdžiai pasmerktas nesėkmei – Rusija ilgą laiką buvo viena pagrindinių ginklų tiekėjų Assado režimui; būtent pernykštis Rusijos veto Jungtinių Tautų Taryboje sustabdė tarptautinį įsikišimą į Sirijos konfliktą. Sukilėlių viltys pakartoti Libijos scenarijų žlugo – o kartu susvyravo ir pasitikėjimas tarptautine bendruomene. Tuo tarpu chaosas šalyje vis plečiasi, o aukų skaičius nuolat auga. Kaip rašo „Economist“, Siriją baigia pasidalinti tarpusavyje kovojantys vadai, islamistai ir įvairios grupuotės – „tai naujasis Somalis, pūvantis pačioje Levanto širdyje“.
Derybos prasideda nerangiai
Pirmasis žingsnis derybų link užstrigo dar neprasidėjęs. Vasario pabaigoje Maskvoje lankėsi Sirijos užsienio reikalų ministras Walidas al-Moallemas; vienas iš opozicijos lyderių, Mouazas al-Khatibas taip pat žadėjo apsilankyti Maskvoje kovo viduryje, bet šie planai buvo atšaukti. M.Khatibas buvo išreiškęs norą derėtis dėl taikos, jei prezidentas Assadas pasitrauks iš šalies. Jis taip pat pareikalavo, kad Sirijos vadovybė paleistų tūkstančius sulaikytų sukilimo rėmėjų ir dalyvių. Šie reikalavimai ypač svarbūs Khatibui nepavaldžioms sukilėlių grupėms, bet Sirijos valdžia juos iškart atmetė – negana to, Maskva taip pat parėmė Assadą.
S. Lavrovas pareiškė, kad prezidento Assado pasitraukimas neturėtų būti sąlyga pradėti taikos procesui. Ir nors Maskva šiek tiek atsiribojo nuo Assado režimo, visa kaltę dėl kraujo praliejimo ji vis tik verčia jo oponentams.
Nenuostabu, jog opozicijai tai buvo nepriimtina,– o taikos iniciatyvą parodęs M.Khatibas prarado dalį legitimumo. Panašu, kad jo žingsnis patiko ne visiems iš opozicijos koalicijos. Nuo šiol jo rankos bus surištos, nes nutarta, kad bet kokios iniciatyvos ateityje turės gauti bendrą vadovybės sutikimą. Dar daugiau, viešai pagrasinta, kad Sirijos opozicijos sąjunga nedalyvaus eilėje susitikimų, siūlomų ne tik Maskvos, bet ir Vakarų šalių sukurtos ir sukilėlius palaikančios Sirijos draugų grupės, protestuodama prieš „gėdingą tarptautinės bendruomenės nesugebėjimą sustabdyti smurto“.
„Jie tikisi, kad jų kieta pozicija padidins spaudimą Vakarams, ypač JAV, daugiau padėti sukilėliams“, – aiškina BBC korespondentas Sirijoje Jimis Muiras.
Tokia nerangi derybų pradžia nekelia per daug pasitikėjimo. Tačiau kaip pastebi turkų dienraštis „Today‘s Zaman“, Lavrovo ir Elaraby raginimas pradėti derybas reikšmingas tuo, kad jis nuskambėjo Maskvoje – Assadą nuolat užtariančioje sostinėje. Nepanašu, kad Maskva viešai kalbėtų apie taikos derybas prieš tai negavusi Damasko žodžio, jog jis pasirengęs sėsti prie derybų stalo. Tokia galimybė turėtų būti palanki Sirijos Vyriausybei, ypač dabar, po eilės reikšmingų pralaimėjimų opozicijos pajėgoms, kurios sugebėjo perimti didžiausią šalies hidroelektrinę ir oro bazes šiaurės rytuose. Sukilėliai taip pat atkirto pagrindinį greitkelį į Damaską ir vykdo puolimus pačioje Damasko pašonėje.
Rusija siekia dalyvauti procese
Tačiau ką šios derybos atneš Maskvai? Viena aišku – Sirijos likimas Rusijai ypač svarbus. Šalys buvo strateginės partnerės dar nuo Šaltojo karo laikų, kai kurie šią partnerystę net lygina su Izraelio reikšme JAV. Prakalbusi apie taikos derybas, Maskva negali tikėtis šiltų santykių su Sirijos opozicija, bet žaisdama ryšių su Damasku korta ji gali bandyti įtikinti JAV ir kitus tarptautinius partnerius, kad be jos šis procesas nepajudės iš vietos. O likusi žaidime – prižiūrėti, kad sąjungininkas Assadas nebūtų pernelyg skubotai išstumtas iš valdžios.
Rusija ir Sirija bendradarbiauja politinėje, karinėje ir ekonominėje srityse, ir pilietinis karas Sirijoje partnerystės neišardė. Prieš metus „Atgimimas“ rašė apie Rusijos ir Kinijos sprendimą vetuoti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliuciją dėl Sirijos, reikalaujančią, kad Sirijos prezidentas Assadas atsistatydintų. Tuomet JT Aukščiausioji įgaliotinė žmogaus teisėms Navi Pillay tvirtino, jog šis sprendimas „padrąsino“ Assado režimą sustiprinti atakas prieš taikius civilius. „Prievartos, kurią įvykdė Sirijos karinės pajėgos, pobūdis ir mastai rodo, kad nuo 2011 m. kovo greičiausiai buvo įvykdyta nusikaltimų žmoniškumui“, – pareiškė N.Pillay. Nuo neramumų šalyje pradžios 2011 m. kovą žuvo per 70 tūkst. gyventojų.
Strateginiai interesai
Tuo tarpu Rusija Sirijoje turi daug siekiančių interesų. Ilgą laiką Rusija tiekia ginklus arabų šalims, o didžiausia porcija tenka būtent Sirijai. Nuo 2006 m. Assado režimui Rusija tapo pagrindine ginklų tiekėja. Prasidėjus pilietiniams neramumams ginklų paklausa tik išaugo, o tai reiškia solidžius užsakymus Rusijos ginklų eksporto monopolininkei, valstybinei įmonei „Rosoboroneksport“.
Pastaraisiais metais pardavimų sumos šoktelėjo daugiau nei dvigubai: nuo 2.1 mlrd. JAV dolerių 2003-2006 m. iki 4.7 mrld. 2007-2010 m. Maskva viešai tvirtina, kad pagal susitarimą Damaskui tiekia tik gynybai skirtų ginklų, tačiau tarptautinės organizacijos praneša ką kita. Nenuostabu, kad Rusija aršiai priešinasi JTO siūlomam ginklų embargui Sirijoje – nors tai gana dažna priemonė sprendžiant konfliktus, galinti apriboti abiejų kovojančių pusių galimybes, atsisakyti tokios aukso gyslos Maskvai būtų nenaudinga.
Režimo pasikeitimas Sirijoje Maskvai nenaudingas ir dėl kitų ankstesnių susitarimų. Rusija ir Sirija bendradarbiauja energetikos srityje, 2009 m. Rusija pradėjo „Stroytransgaz“ projektą Sirijoje, o „Gazpromas“ šalyje ieškojo naftos. Rusijos energetikos ministras Sergejus Šmatko net prakalbo apie bendradarbiavimą atominės energetikos srityje. Senesnė, 1971 m. sutartis leidžia Maskvos kariniams laivams naudotis Sirijos Tartuso uostu Viduržemio jūros pakrantėje. Susitarime taip pat numatyta, kad esant reikalui, Tartusas galėtų būti pertvarkytas į nuolatinę Rusijos karinio laivyno bazę. Sirijoje į valdžią atėjus opozicijai Rusija prarastų ne tik šį strateginį uostą, bet ir visą metų metus kurtą partnerystę.