Žurnalistai kalbėjosi apie gyvenimo principus, santykius su Vladimiru Putinu, revoliuciją ir emigraciją. Pateikiame dalį šio interviu.
– Sakykite, kokia buvo pagrindinė gana drastiškos asmeninės evoliucijos priežastis – nuo rusiškosios Paris Hilton iki rusiškosios Oprah Winfrey? Ar galėtumėte išskirti konkretų įvykį, privertusį į save pasižiūrėti kitomis akimis? O galbūt toks virsmas buvo netikėtas ir jums pačiai?
– Galiu įvardyti konkretų įvykį. Tai buvo pirmasis mitingas Bolotnaja aikštėje. Norėjau nueiti ir puikiai supratau, kokie sudėtingi tokio poelgio padariniai manęs laukia. Tada mano diena buvo kruopščiai suplanuota. Pertraukos tarp dviejų filmavimų metu turėjau apsilankyti grožio salone.
Tai reiškia, kad mano bičiuliai eis į aikštę, o aš – į grožio saloną? Graužė sąžinė, supratau, kad taip elgtis nenoriu. Manyje ta energija kaupėsi jau ilgą laiką. Mačiau ir supratau, kiek netalentingų ir niekam tikusių žmonių be jokio tikslo – tik norinčių pasirodyti ir bandančių prisitaikyti – ateina į sistemą. Jausmas labai nemalonus. Man patinka konkurencijos laisvė. Man patinka galimybė tokios konkurencijos sąlygomis vystytis ir augti.
– Ir štai jūs nuėjote į tą mitingą ir užsikrėtėte labai rimta liga, kuri nepraeina iki šiol?
– Užsikrėčiau, bet ne mitinge. Į mitingą tiesiog ėmiau ir nuėjau. Šoki į vandenį, o toliau – viskas, stichija. Peržengus vieną barjerą, toliau eiti nebaisu. Sąmoningas žingsnis žengtas.
– Kada nors balsavote už Vladimirą Putiną?
– Taip. Vieną kartą. Patį pirmąjį kartą. Balsavau, nes maniau, kad elgiuosi teisingai. Buvo didžiulis džiaugsmas.
– Koks gali būti džiaugsmas, kai valstybės galva tampa KGB darbuotojas?
– Tada aš jo taip nevertinau. Ar buvo bent vienas Jelcino šeimos narys, kuris, kai buvo sprendžiamas V. Putino klausimas, būtų pasakęs: „Vyručiai, jis juk buvęs KGB darbuotojas...“.
– Gal ir buvo toks žmogus. Juk ne viską žinome.
– Iš gana patikimų šaltinių žinau, kad tuo metu apie tai niekas nesusimąstė. Puikiai tai suprantu. V. Putinas dirbo su mano tėvu. Buvo demokratinių įsitikinimų žmogus.
– V. Putinas buvo demokratinių įsitikinimų žmogus? Ksenija, tai labai juokinga.
– Taip. Absoliučiai.
– Kaip tai įmanoma? Juk jis buvo jūsų tėvo žmogus... Kokie dar įsitikinimai?
– Jis niekada nebuvo joks pastumdėlis. Sprendė daug pačių įvairiausių klausimų. Visada buvo orientuotas į rezultatą ir labai darbštus. Tėvas jį labai vertino. Visos tos istorijos, kad V. Putinas buvo jo pastumdėlis, yra pramanai, tai netiesa. Tokių kalbų tikslas aiškus – pažeminti V. Putiną. Visos tos nuotraukos su lagaminu...
–... ir nuotraukos, kur V. Putinas, pasipuošęs protu nesuvokiamo keistumo švarkais, stovi jūsų tėvui už nugaros...
Galima ginčytis, tačiau tai politikui nėra pliusas. Tėvui buvo svarbu vilkėti gražų švarką, norėjo, kad namuose visada būtų švaru ir gražu. Tai buvo svarbu ir mamai, ir man labai svarbu. Tačiau į rusų genetinį kodą ši savybė neįtraukta – kalbu apie meilę estetikai. Mes tikrai ne itin estetiška tauta.
Ne kokie prancūzai. Ir ne italai. Štai ir V. Putinas niekada nebuvo estetas. Netapo juo ir tapęs prezidentu. Tačiau pastumdėlis niekada nebuvo. Kai V. Putinas persikėlė į Maskvą, jį ir ten visi vertino būtent dėl jo neįtikėtino darbštumo.
Dėl degančio noro viską daryti pačiam, tapti nepakeičiamu. Taip buvo ir prie mano tėvo. Tėvas kur nors išvažiuodavo darbo reikalais, o V. Putinas visus juodus darbus prisiimdavo sau: visus popierius, vietinę veiklą... Jis sąmoningai darė karjerą. V. Putinas – dešinioji ranka, be kurios nieko nepadarysi, dešinioji ranka, bet kurios neįmanoma apsieiti. Jis buvo pasirengęs imtis ir darbų, kurių niekas daugiau nenorėjo.
– O dabar jis tokios dešiniosios rankos neturi. Viskas šalyje priklauso tik nuo jo. Jis niekam niekada nieko nedeleguoja.
– Taip. Negali deleguoti. Nes niekuo nepasitiki. Jis puikiai supranta, kad žmonės privirs košės, padarys viską blogai ir iš esmės žmonės – mėšlas. Tuo jis taip pat šventai įsitikinęs.
– Ar dar balsuosite už V. Putiną?
– Ne.
– O už ką balsuosite? Kandidatai juk Rusijoje nesikeičia. Putinas, Ziuganovas, Žirinovskis ir dar kas nors.
– Galbūt už nieką nebalsuosiu. Pastarąjį kartą balsavau už Prochorovą.
– Populiari tema – išvykimas iš Rusijos.
– Tikrai ne, bjaurus melas.
– Kodėl melas? Dauguma garsių žmonių išvažiuoja iš Rusijos.
– Išvažiuoja. Mano draugai išvažiuoja. Man dėl to labai apmaudu. Greitai nebeturėsiu su kuo bendrauti. Bet aš lieku čia, niekur nevažiuoju.
– Kas jus priverstų išvažiuoti? Juk po Boriso Nemcovo nužudymo iš karto išvažiavote.
– Taip, kuriam laikui išvažiavau. Pasisamdžiau apsaugą. Ir dabar mane visur lydi apsaugos darbuotojai. Tai susiję su saugumu. Iš dviejų patikimų šaltinių sužinojau, kad egzistuoja myriop pasmerktųjų sąrašas, į kurį aš patenku. Sužinojau, kad Maskvoje dirba smogikų grupuotės. Nors ir gali nuskambėti labai ciniškai, B. Nemcovas mus išgelbėjo.
– Jeigu toks sąrašas ir buvo, tai jis niekur nedingo. Kaip ir jūsų pavardė iš jo.
– Po B. Nemcovo nužudymo situacija pasikeitė. Putinas tiesiog įsiuto. Įsiuto visi Rusijos federalinės saugumo tarnybos pareigūnai, jėgos struktūros. Šiuo metu tiesioginio pavojaus tarsi nėra. Bet jis bet kurią akimirką gali atsirasti. Toks pavojus viešam žmogui, kuris vis drįsta kalbėti apie Ramzaną Kadyrovą, visada egzistuoja. Esant tik tokiai rizikai, aš dar galiu gyventi.
– Kur norėtumėte gyventi, jeigu ne Rusijoje?
– Esu tikra savo šalies patriotė. Labai myliu savo darbą, miestą, draugus. Bet jeigu rytoj prasidėtų karas, emigruočiau tik į rusakalbę šalį. Mano darbas rusų kalba.
– Londone labai brangu. Negaliu sau to leisti.
– Ksenija, jūsų turtas vertinamas milijonais dolerių. Tikrai galite sau tai leisti.
– Taip, mano turtas vertinamais milijonais dolerių, bet tam, kad galėčiau ten gyventi taip, kaip esu įpratusi ir mėgstu – samdyti asmeninį vairuotoją, namų tvarkytoją, gyventi normaliame bute – to per maža. Mano bičiuliai, kurių turtas taip pat siekia milijonus dolerių, gyvena butuose, kuriuose, tiesą sakant, ankštoka.
Ten visai kitas gyvenimo lygis. Į Izraelį nesinorėtų, bet, žinote, pradėjau apie tai galvoti – gauti Izraelio pasą su Vitogran pavarde būtų labai paprasta. Neveltui tekėjau. Bus žydų linija. Mane visą gyvenimą laikė žyde, nors turiu tiek pat žydiško kraujo kiek ir lenkiško, čekiško ir rusiško. Kitaip tariant, žydės manyje ketvirtadalis, iš mamos pusės.
Kažkodėl visi mano, kad mano tėvas buvo žydas. Tai netiesa. O štai mano vyras Maksimas Vitogranas – tikras žydas. Greičiausiai važiuočiau į Ameriką. Ten gausi rusų diaspora. Galėčiau ten rusų televizijoje daryti karjerą. Dar yra Ryga. Galėčiau pas Galą Timčenko įsidarbinti „Meduza“, redaktore.
– Užbaikite frazę „Krymas...“.
– ...ateinančius šimtą metų bus mūsų didžiausias hemorojus. Jo jau nebesugrąžinsime atgal. O ką su juo daryti, neaišku. Tai istorija, kurios padarinius taisyti visiems teks labai ilgai.
– Žmonės, kurie aneksavo Krymą, nesuprato, kad šimtui metų sau padovanojo hemorojų?
– Ne, jų pačių akimis tie žmonės viską padarė teisingai. Žiūrėkite, esu žmogus, kuris moka įvykius vertinti ne iš savo, bet ir iš kitų varpinės. Taigi V. Putinui tai buvo teisingas žingsnis. Manau, kad, jeigu prezidentas galėtų grįžti į tą akimirką, kai teko priimti šį sprendimą, jis sprendimo nekeistų.
Logika labai paprasta: santykiams su Ukraina vis tiek jau galas, jie nesiklosto nepriklausomai nuo Krymo. Taigi jis gavo teritoriją, konfliktu Ukrainoje užsitikrino, kad Kijevas neprisijungs prie NATO (nes šalis, kurioje vyksta teritorinis konfliktas, negali prisijungti prie NATO), užsitikrino ir aukštą populiarumo reitingą ir pagyvenusių šalies gyventojų palankumą, kurie dar prisimena, kad „Krymas mūsų“ (niekam neaišku, kodėl jis mūsų, kam mums jis, bet jis mūsų, juk vaikystėje ten ilsėdavomės).
Ekonomika stoja, nafta pinga – V. Putinas tai puikiai suprato. Prarasti kaip ir nėra ko, o įgyti galima visai nemažai: bus kam suversti kaltę dėl krizės, atsiras paaiškinimų žmonėms, kodėl jie pradėjo žymiai blogiau gyventi – aplinkui vieni priešai, mūsų niekas nemyli, taigi už Krymą, bičiuliai, už Krymą! Save jis vertina kaip labai veiksmingą politiką.
– Kaip galvojate, kas ir kodėl sugalvojo tą konfliktą Ukrainoje? Taikų studentišką Maidaną, degančią Gruševskio gatvę, Krymo aneksiją ir karą Ukrainos Rytuose. Ar yra vienas konkretus sumanytojas?
– Viso to autorius – istorija. Tokie svarbūs geopolitiniai įvykiai niekada neturi vieno konkretaus sumanytojo.
– Yra tokių, kurie visą kaltę verčia Vladislavui Surkovui, kuris esą prieš prasidedant revoliucijai Maidane gyveno Kijeve.
– Kada V. Putinas užsinorėjo aneksuoti Krymą? Prieš sausainius ar po to?
– Nežinau. Kalba, kad dar prieš tai. Kalba, kad idėja brendo seniai, tačiau niekas nežinojo, kaip ją įgyvendinti. Ir štai pasitaikė puiki proga. V. Putinas mąsto istorinėmis kategorijomis, todėl tikiu, kad Krymo jis norėjo seniai. Krymas buvo žymiai šauniau nei tos olimpinės žaidynės.
– Jūs visada pasisakote už dialogą su valdžia, kad ir kokia ji bebūtų. Ir į Bolotnaja aikštę ėjote vedama tokios minties – geriau ne triukšmauti, o kalbėtis. Sakykite, ir dabar laikotės tos pačios nuomonės?
– Su valdžia kalbėtis, savaime suprantama, labai sudėtinga. Nepaisant to, esu kategoriškai prieš bet kokią revoliuciją. Bet kokią, net ir tokią, kuri kovotų už mano išpažįstamus idealus. Nes revoliucija po savęs visada palieka chaosą, dingsta kontrolė.
Dešiniųjų konservatoriškų pažiūrų žmogui tai pats baisiausias dalykas, koks tik gali nutikti. Chaosas dar baisesnis už V. Putiną. Nenorėčiau atsidurti tokioje situacijoje. Turiu verslą, restoraną, man dirba žmonės, kurie nuo manęs priklauso. Nenoriu pasaulinės krizės, nenoriu, kad užsidarytų visi bankai, nutrūktų bet kokia ekonominė veikla.
– O jeigu nėra rinkimų, nėra žiniasklaidos, nėra priešingos nuomonės garui nuleisti...
– Bet tokia situacija negali tęstis amžinai. Per artimiausius dešimt metų situacija pasikeis. Man atrodo, kad mūsų žmonės nėra ištroškę kraujo. Netikiu tokiu valdžios pasikeitimu. Kad ir kaip ten būtų, labai to tikiuosi. Nors puikiai suprantu, kad esame atsidūrę aklavietėje. Suprantu, kad su šita valdžia nėra apie ką kalbėtis. Labai bijau 2017 metų, kai progresyvius idealus gali pakeisti nauji siaubai. Taip, šiek tiek atsiduoda „Surkovo propaganda“, bet taip yra. Bijau, kad skurdo ir atpigusios naftos sąlygomis į valdžią ateis žmonės, kurie bus priversti numesti kąsnelį mėsos juos išrinkusiems, o tą kąsnelį ir vėl čiups verslininkai ir oligarchai. Aš esu prieš. Sistema turėtų veikti kažkaip kitaip.
– Bendraujate su Michailu Chodorkovskiu?
– Ką apie jį manote? Ar pirmieji jo metai laisvėje jus nuvylė?
– Paklausykite, žmogus tiek metų praleido kalėjime, ar galite įsivaizduoti, kas tai per patirtis? Kaip jis ištvėrė? Kas nebūtų išėjęs iš proto ar nenusižudęs? Jis išėjo į laisvę. Išėjo, kaip išėjo. Elgiasi taip, kaip jaučia esant teisinga, daro, ką gali. Man liežuvis nesiverčia aptarinėti jo veiksmų. Turiu savo nuomonę, tiek gerą, tiek blogą, bet man gėda garsiai apie tai kalbėti. M. Chordorkovskis – žmogus, kuris labai daug prisikentėjo nuo šios valdžios, labai daug neteko. Jis labai rizikuoja ir dabar.
– Ar balsuotumėte už M. Chodorkovskį?
– Aš už jį balsuočiau, bet jo niekada neišrinks. Deja. Pas mus turtingas žydas laimėti rinkimų paprasčiausiai negali. Netgi nukentėjęs turtingas žydas.
– Iš ko svajojate paimti interviu?
– Iš V. Putino. Iš I. Sečino. Tokių žmonių – labai daug.
– Jie nebus su jumis atviri.
– Kiekvieną žmogų galima prakalbinti. Juk šiuo metu mane verčiate kalbėti atvirai. Tai kalbinančiojo profesionalumo klausimas.