Maskva savo veiksmus paaiškino taip: mes vykdome pratybas savo teritorijoje, tai yra įprastas ir planuotas karinės parengties patikrinimas. Ukrainoje imta kalbėti apie naujos Rusijos invazijos tikimybę, pasaulio bendruomenė (pakankamai sudėtinga rasti gana kategorišku vertinimu ir veiksmais pasižyminčių Jungtinių Valstijų bei Didžiosios Britanijos ir Vokietijos bei Prancūzijos, kurioms būdinga gerokai santūresnė retorika, sąlyčio taškų) pasiuntė žinutę: neleisime, kad pasikartotų 2014-ųjų Krymo įvykiai. Kaip parodė pastarieji įvykiai, tai iš tiesų yra plataus masto Rusijos Federacijos manevrai, tačiau žodį „manevrai“ suvokti reikėtų platesne prasme.
Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų generaliniam štabui vadovauja generolas Valerijus Gerasimovas, hibridinio karo doktrinos autorius. Ši doktrina numato, kad tarpvalstybiniame konflikte drauge su karinėmis priemonėmis panaudojami ir politiniai, ekonominiai, informaciniai ir kiti nekariniai komponentai.
Todėl kariuomenės veiklos nederėtų vertinti atskiriant ją nuo kitų hibridinio karo veiksnių. Karinės technikos judėjimą šalia Ukrainos sienos (palei visą potencialų frontą – nuo Briansko miškų iki Krymo stepių) lydėjo nauja neapykantos kurstymo Rusijos žiniasklaidoje banga.
Tuo metu, kai poligonuose buvo dislokuojami aviacijos, tankų, desantiniai ir kiti daliniai, valstybinės televizijos kanaluose ir kitose propagandinėse žiniasklaidos priemonėse skambėjo raginimai įgyvendinti „išlaisvinimo kampaniją“, „Ukrainos denacifikaciją“, „rusakalbių apsaugą“.
Isterijos lygis priminė 2014-ųjų vasarą, kai Rusijos žiūrovams buvo pasakojama apie „nukryžiuotus berniukus“, „fašistinę Kijevo chuntą“ ir „baudžiamuosius batalionus“.
„Diplomatinių pratybų“ apogėjumi tapo Vladimiro Putino pokalbis su Joe Bidenu: dėl situacijos šalia Ukrainos sienos eskalacijos Rusijos prezidentui savo kolegą iš Jungtinių Valstijų pavyko išprovokuoti jam asmeniškai paskambinti. Kremlius suprato: dialogas su Vašingtonu įmanomas.
Ukrainoje karinės pratybos nėra retenybė. Dabar ginkluotųjų pajėgų brigados gyvena tokiu režimu: karinių misijų įgyvendinimas Jungtinių pajėgų operacijos zonoje, rotacija į nuolatinio dislokavimo vietą, privalomas karinis koordinavimas poligone, sugrįžimas į Jungtinių pajėgų operacijos zoną. Dažnai vyksta bendros pratybos su partnerėmis NATO šalimis.
Rusijos pajėgų dislokavimo šalia Ukrainos sienos fone narystė Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje tapo populiaria tema. Kijeve iliuzijų neturi niekas: netgi padidinus visą karinį pasirengimą ir mobilizavus rezervus Ukrainos kariuomenė nepajėgs ilgai sulaikyti galingesnių priešo pajėgų.
Tapimas NATO nare galėtų tapti patikima apsauga nuo plataus masto Rusijos agresijos. Kai kurios Aljanso narės suvokia šią būtinybę: Lietuva žada siūlyti NATO apsvarstyti narystės veiksmų planą, Lenkija siekia užtikrinti, kad Ukrainos tema „taptų pagrindine“.
Tačiau kuo labiau tolstama į vakarus nuo Ukrainos sienos, tuo menkesnis toks vienareikšmiškas palaikymas. Tarkime, Žaliųjų partijos kandidatė į Vokietijos kanclerio postą Annalena Baerbock interviu leidiniui FAZ pareiškė: „Dabar svarbiausia yra didinti spaudimą Rusijai, siekiant užtikrinti Minsko susitarimų laikymąsi. Prioritetas šiuo metu yra stabilizacija. Ankstyvi žingsniai narystės NATO link bet kokiu atveju yra nerealūs. Turint omenyje Rusijos veiksmus, tai yra sunku, tačiau mes neturime nutraukti visų derybų su Maskva“.
Ukrainos ambasadorius Vokietijoje Andrijus Melnykas pasisakė, kad alternatyva narystei NATO gali tapti branduolinio statuso atkūrimas. A. Melnyko žodžių negalima laikyti visišku blefu: Kijevas turi užtektinai žaliavų, mokslinę ir techninę bazę bei darbuotojų, kad galėtų sukurti branduolinį skydą. Kyla klausimas tik dėl tokios programos finansavimo ir dislokavimo laiko.
Rusijos agresijai išaugus, Ukraina ginsis. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis tą neseniai aiškiai pareiškė vaizdo žinutėje. Ukrainos kariuomenė šiandien yra žymiai stipresnė ir geriau koordinuota, nei buvo 2014 m. Jungtinių Valstijų pajėgų Europoje vadas generolas Todas Woltersas pateikė tokį vertinimą: „Ukraina ir jos partnerės regione daro viską, ką gali, kad sustiprintų savo pozicijas. Jei įvyks invazija, dabar Ukrainos padėtis yra geriausia ir labiausiai pasirengusi šią invaziją atremti“.
Daugelio karinių ekspertų manymu, Ukrainos kariuomenė pajėgi Rusijos kariams padaryti „nepriimtinų nuostolių“. Mūšiuose Luhansko oro uoste 2014-ųjų vasarą žuvo apie šimtas Pskovo desantininkų. Straipsnių apie tai pasirodė net vietos spaudoje, tačiau iš esmės Rusijos valdžiai pavyko „užglaistyti“ šią situaciją, aiškinant, kad kariai žuvo įgyvendindami užduotis pratybų metu.
Mūšiai dėl Charkovo ar Mariupolio Rusijos kariuomenei gali tapti 1994-ųjų Grozno puolimo pasikartojimu – dideli nuostoliai demoralizuoja Rusijos visuomenę. Nepriimtinais nuostoliais gali tapti ir Vakarų partnerių veiksmai – Rusijos atkirtimas nuo SWIFT sistemos gali tapti pernelyg didele kaina už agresiją.
Sunku įvertinti, kiek adekvatus yra V. Putino ir jo aplinkos situacijos Ukrainoje vertinimas. Tikriausiai nestinga tvirto įsitikinimo, kad rytiniuose regionuose „išvaduotojai“ bus sutikti su gėlėmis ir pyragais. Tačiau tą lengva patikrinti.
Prieš įvykius Donbase 2014 m. buvo įgyvendinama operacija „Ruskaja vesna“, apėmusi beveik visą kairįjį Dniepro krantą, tačiau sėkmė ją vainikavo tik dviejuose regionuose – Donecko ir Luhansko.
Likusiuose pietryčių regionuose prorusiškų jėgų veiksmai sėkmės nesusilaukė. Ar įmanomas panašaus scenarijaus pasikartojimas šiandien? Menkai tikėtina. Specialiosios tarnybos ir Vidaus reikalų ministerija atlieka rimtą prevencinį darbą, siekdamos atskleisti agentų tinklus. Akcijos su šūkiu „Putine, įvesk karius!“ įgyvendinimą Chersone ar Charkove įsivaizduoti sunku: pajėgumų užkirsti kelią teisėtvarkos jėgoms ir vietos patriotinėms organizacijoms pakanka.
Naujam išpuoliui prieš Ukrainą V. Putinui reikalingas „kilnus pretekstas“: jei „chuntos engiami ukrainiečiai“ nepasikvies į pagalbą Rusijos karių, pajėgų įvedimą pagrįsti bus sunku. Viena iš „Ruskaja vesna 2.0“ suorganizavimo problemų yra prorusiškos penktosios kolonos informacinis silpnumas: tokie Rusijos socialiniai tinklai kaip „VKontakte“ ir „Odnoklasniki“ blokuojami, separatistinės grupės „Telegram“ ir Facebook“ reguliariai „pravalomos“, pagrindiniai televizijos kanalai, vykdantys prorusišką agitaciją, užblokuoti dar vasarį, o nuo balandžio 24 d. „YouTube“ užblokavo šių kanalų paskyras Ukrainoje.
Savotiškos „pratybos“ vyko ir okupuotame Donbase. Jos informaciniame lauke išsklaidė paniką dėl „artėjančio Ukrainos puolimo“. Pirmą kartą per „respublikomis“ apsiskelbusių darinių gyvavimo laiką ten buvo paskelbta mobilizacija: iki šiol kovotojų dalinius papildydavo tik samdiniai (nuniokotose ir nuskurdintose „Donecko Liaudies Respublikoje“ ir „Luhansko Liaudies Respublikoje“ tokia tarnyba „nereguliarioje kariuomenėje“ yra pakankamai prestižinis ir stabilus darbas).
V. Putino kreipimosi į Federalinę Asamblėją balandžio 21 d. su nerimu buvo laukta tiek Kijeve, tiek okupuotuose Donecke ir Luhanske. Ukrainoje buvo spėliojama, kad Rusijos prezidentas gali iš tribūnos paskelbti apie savo ketinimą įsiveržti į Ukrainą.
Separatistai turėjo savų lūkesčių. Kaip praneša ukrainiečių leidinys „Zerkalo nedeli“, vadinamosios „Donecko Liaudies Respublikos“ lyderis Denisas Pušilinas parengė tris kreipimosi į V. Putiną variantus: dėl karinės pagalbos suteikimo, dėl „Donbaso respublikų“ įtraukimo į Rusijos Federacijos sudėtį ir dėl šių darinių pripažinimo nepriklausomomis respublikomis (remiantis Abchazijos ir Pietų Osetijos modeliu).
Tačiau V. Putinas savo kalboje Donbaso nė neprisiminė. Kaip savo komentare apie Rusijos lyderio kalbą pažymėjo ukrainiečių tinklaraštininkas, perkeltas asmuo iš Donecko ir trišalės kontaktinės grupės ginkluotam konfliktui spręsti narys Denisas Kazanskis, „Maskva, kaip ir anksčiau, kovos svetimomis rankomis ir griebsis nešvarių gudrybių. O kariai, kaip ir anksčiau, bus tiesiog pigi sueikvojama medžiaga, kurios negaila“.
Įvairios „pratybos“ baigėsi tuo, kad V. Zelensks pasiūlė V. Putinui susitikti Donbase, šis savo ruožtu atsakė laukiantis Ukrainos prezidento Maskvoje, o su „Donecko Liaudies Respublikos“ ir „Luhansko Liaudies Respublikos“ lyderiais nurodė derėtis tiesiogiai (Kremlius apie tai kalba jau kelerius metus).
Donecke buvo surengtas forumas „Rusų vienybė: teisių ir laisvių apsauga“, kuriame separatistai ėmėsi misijos „saugoti“ visoje Ukrainos teritorijoje gyvenančius rusakalbius. Kaip toks pretenzingas pareiškimas bus įgyvendintas praktiškai, šiandien pasakyti sudėtinga. Gali būti, kad tokiu būdu ruošiamas informacinis „tramplinas“ būsimai Rusijos invazijai.
Pajėgų atitraukimas nuo Ukrainos sienų turi būti užbaigtas iki gegužės 1 d. Tačiau, kaip praneša „Conflict Intelligence Team“, 41-osios armijos technika ir ginkluotė lieka Voronežo poligone, o vėliau tikriausiai turėtų būti perkelta į Baltarusiją pratyboms „Zapad 2021“, kurios vyks rugsėjį netoli Lietuvos sienos.
Apskritai verta paminėti, kad šiuolaikinėmis sąlygomis pajėgų perkėlimas yra pakankamai greitas procesas, tad numatytą operacijos pradžios valandą didelė Rusijos pajėgų dalis gali ir vėl atsidurti šalia Ukrainos sienos, be to, dislokuoti ją galima slapčiau, ne taip akivaizdžiai, kaip to reikalauja realios karinės aplinkybės.
Karas tęsiasi. Donbase kasdien apie 10 Ukrainos karių pozicijų apšaudo separatistai. Pastarąjį kartą žinia apie Ukrainos kario žūtį pasiekė balandžio 22 d. Kalbėti apie visišką konflikto deeskalavimą jokių priežasčių nėra.
