Samdinys taip pat papasakojo apie „medinius“ baltarusių šauktinius ir apie tai, kokioms sąlygoms esant privačios karinės bendrovės „Wagner“ kovotojai vėl sugrįš kariauti į Ukrainą.
„Delfi“ primena, kad Baltarusijos autokratinis lyderis Aliaksandras Lukašenka šią savaitę ankstesnį savo paties pareiškimą apie tai, kad „Wagner“ smogikus vilioja ekskursija po Varšuvą pavadino šmaikščiu pokštu. „Aš pajuokavau, kai kalbėjau, kad „Wagner“ samdiniai tarp savęs kuždasi, esą būtų gerai nuvykti į ekskursiją po Žešuvą. Kodėl? Todėl, kad iš Žešuvo buvo gabenama technika ir ginklai ten, kur tie „Wagner“ samdiniai kovėsi – prie Bachmuto. Ten žuvo tūkstančiai vaikinų. Ir šito jie neatleis“, – aiškino A. Lukašenka.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda teigia, kad šiuo metu nėra jokios informacijos apie galimas Baltarusijoje dislokuotų „Wagner“ samdinių provokacijas Lietuvos pasienyje, tačiau, anot prezidento, šalis yra pasiruošusi atremti bet kokius incidentus. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas sako, kad šiuo metu „Wagner“ turima ginkluotė nurodo, jog tiesioginio įsiveržimo scenarijus yra visiškai minimalus.
„Lukašenka mums suteikia pilietybę – kuriems reikia“
Aktyvios „Wagner“ samdinių paieškos truko keturias dienas. Galiausiai vienas kovotojas, kurio slapyvardis rodė priklausymą privačiai karinei bendrovei, pats parašė, radęs moters paskyrą pagal geolokacinius duomenis. Paskyroje buvo nurodytas miestas – Asipovičai. Vyriškis paklausė, ar vietinė mergina nenorėtų susipažinti su „svečiais“. Ji atrašė, kad norėtų. Keletą dienų trukusio susirašinėjimo metu rusas apie save papasakojo nedaug, bet ir nesidomėjo „vietos gyventojos“ gyvenimo smulkmenomis.
Pavyko sužinoti jo vardą – Aleksandras [vardas pakeistas], jam daugiau nei 30-imt. Kariauja nuo 2014-ųjų ir save vadina „ne kariu, o purvinu samdiniu“. Aleksandras prisipažino, kad seniai nebendravo su merginomis ir kad netgi pamiršo, kaip su jomis susipažinti, kad „nori artumo, bet užmiršo, kas tai yra“.
Pagal anketoje pateiktą nuotrauką pavyko nustatyti Aleksandro tapatybę, sužinoti jo pavardę, gimimo datą ir vietą bei tą faktą, jog jis buvo teistas. Taip pat patvirtinti, kad šiuo metu jis iš tikrųjų gyvena stovykloje prie Asipovičų. Visus šiuos duomenis turi „Nastojaščeje Vremia. Belarus“ redakcija.
Pirmąją pažinties dieną rusas gana noriai pasakojo apie savo darbą ir planus. Jo teigimu, Aliaksandras Lukašenka samdiniams suorganizavo „atostogas“, juos „priglaudė“, kad truputį „pailsėtų“, „įkvėptų pilna krūtine“. Dar pridūrė, kad privačios karinės bendrovės „Wagner“ „bijo visas pasaulis“ ir kad jie „geriausi pragare“.
Rajono centre jis dar nevaikštinėjo, nors buvo ne prieš apžiūrėti miestą, tačiau, anot kovotojo, rajono vadovas uždraudė vietiniams su juo bendrauti.
– Čia kalba, kad valdžia kategoriškai uždraudė su mumis kontaktuoti. Pardavėjos sako, kad rajono vadovas griežtai uždraudė.
– Sako, kad jūsų čia du tūkstančiai.
– Tegul sako. Ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti.
Vyras teigė, kad planuoja visam laikui likti Baltarusijoje. Ves, nes girdėjo, kad baltarusės ištikimos, ir atskleidė, jog, paprašius, A. Lukašenka privačios karinės bendrovės „Wagner“ samdiniams suteikia Baltarusijos pilietybę.
– Pilietybę suteikia, bet paprašius – kuriems reikia. Tikras šaunuolis.
Vėliau įvykusio kito pokalbio apie pilietybę metu rusas pranešė, kad ji bus „dviguba“, „čia jie švarūs“ ir jiems „atviras kelias į Ameriką“. Į klausimą, kaip Baltarusijos pilietybė padės privačios karinės bendrovės samdiniams patekti anapus vandenyno, atsakė: „Švarūs [pasai]. O tai svarbiausia. Per Europą eisim.“
„Baltarusių šauktiniai – mediniai“
Daugelio detalių sužinoti nepavyko: kartais samdinys nustodavo atsakinėti į klausimus, argumentuodamas tuo, kad jo pašnekovė domisi „ne tuo, kuo reikia“. Bet papasakojo apie savo atlyginimą. Konvertavus į baltarusiškus rublius, gauna 24 tūkst. (apie 8 745 eurus), kaip spėjama, už darbą kovinių veiksmų zonoje. Taip pat jis sakė, kad gali gauti butą bet kuriame Baltarusijos mieste, „kur bus vietinė žmona“.
– Nebėra reikalo dirbti. Man užteks pragyvenimui, ir vaikams [užteks]. Nedaug liko. Pensija 8 tūkst. (apie 2 900 eurų). Išsikelsiu į salą, nusipirksiu vieno aukšto namą.
Kas privačios karinės bendrovės samdiniams mokės pensijas, nenurodė.
Į klausimą, ar pavyktų susitikti, Aleksandras atsakė, kad negali prižadėti, nes artimiausiu metu laukia nauja veikla – trofėjinių automobilių pervežimas ir registravimas.
– Reikia mašinas varyti. Trofėjines mašinas registruoti.
– Kas tas dosnuolis, kuris padovanojo mašinas?
– Patys pasiėmėme. Jos trofėjinės.
– Iš Ukrainos atsivežėte?
– Taip.
– Priklausė civiliams?
– Aha.
– O ar normalu, kad dabar jos pas jus?
– Žinoma, juk jos mūsų. Tai mūsų trofėjai. Mes kare jas atėmėme iš ukrainiečių. Jie jomis važinėjo, dabar jų nebėra, automobiliai mūsų.
– Ko nebėra? Automobilių savininkų?
– Nesigilink.
Pokalbio metu paaiškėjo, kad „Wagner“ samdiniams judėti leidžiama gavus vadovybės leidimą. Dabar jie moko Baltarusijos karius – šaudymo, taktikos, žemėlapių skaitymo, komandinio darbo, apkasų ir pastatų šturmo. Rusas Baltarusijos šauktinius pavadino „mediniais“ ir pridūrė, kad juos „šokiravo“ samdinių rengiami mokymai.
– O kas ten buvo, kai Prigožinas Kremliaus link patraukė?
– Gynybos ministerija išdavikai, pardavinėja amuniciją.
„Jeigu Šoigu bus nušalintas nuo RF gynybos ministro pareigų, mes pasiruošę išklausyti pasiūlymus“
Viso susirašinėjimo metu žurnalistė bandė nukreipti pokalbį į Aleksandro požiūrį į žmones, kurie kenčia ir žūsta nuo privačios karinės bendrovės „Wagner“ samdinių rankų, ir į karą.
– Dar važiuosi į Ukrainą?
– Jeigu Šoigu bus nušalintas nuo RF gynybos ministro pareigų, mes pasiruošę išklausti pasiūlymus, o šiaip, ką mums ten veikti? Ten visus ištaškėme, iš didvyrių mus pavertė piktadariais. Bes mes žinome, kad tiesa ir liaudis mūsų pusėje.
– Mačiau keletą Ukrainoje padarytų kadrų. Baisu.
– Yra to.
– Nesuprantu, kaip galima kariauti.
– Už pinigus. Karas – tai verslas.
– Bet juk žūsta žmonės.
– Tokia karo kaina, ir ne mums spręsti.
– Man atrodo, kad kariauti – labai baisu.
– O kas kariaus? Jeigu ne mes, tai jūsų vaikai, broliai. Visi krauna į kelnes, o mums po***i.
– O jeigu į karą nusiųs šauktinius?
– Nusiųs kaip patrankų mėsą. Jie taip ir daro, aš tau jau anksčiau aiškinau, kad valstybei nusispjauti į žmones. Tai verslas.
„Vyksime į Lenkiją užduoties vykdyti“
Vieną susirašinėjimo dieną Aleksandras papasakojo, kad naktį nemiegojo, nes buvo išsiųstas vykdyti užduotį.
– Pasienyje buvo problemų, mes jas pašalinome.
– Kas nutiko?
– Lenkai. Jau nieko, nebėra problemų. Juk nesakiau, kad važiavome prie sienos su Lenkija. Pas jus yra ir arčiau. Sakiau, kad buvo problemų.
Tą dieną nebuvo jokių naujienų apie incidentus Baltarusijos–Lenkijos pasienyje. Taip ir nepavyko suprasti, apie kokią užduotį kalbėjo pašnekovas. Tiesa, liepos 29 d. Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis papasakojo, kad tam tikras skaičius privačios karinės bendrovės „Wagner“ kovotojų judėjo Suvalkų koridoriaus link. „Dabar situacija dar pavojingesnė. Turime informacijos, kad daugiau nei 100 „Wagner“ samdinių pajudėjo Suvalkų koridoriaus kryptimi ties Gardinu“, – pareiškė M. Morawieckis.
Anot Lenkijos premjero, tai dar vienas žingsnis link hibridinio Lenkijos teritorijos puolimo. „Tikėtina, kad jie apsimetinės Baltarusijos pasieniečiais ir padės migrantams patekti į Lenkijos teritoriją, bandys destabilizuoti Lenkiją, bet taip pat tikėtina, jog pamėgins patekti į Lenkiją apsimetę migrantais, ir tai kelia papildomą riziką.“
Tiesa, duomenų, kad privačios karinės bendrovės „Wagner“ samdiniai aktyviai vyksta į Gardino sritį, kol kas nėra.
– Per televizorių mačiau siužetą, kad mūsų šalyje būsite iki rugpjūčio 1 d.
– Vyksime į Lenkiją užduoties vykdyti. Kol kas ramu, niekas nieko nekalba.
– Kol kas neaišku, kada ir ką reikės daryti?
– Ne to klausi, negaliu visko viešinti.
„Sanatorinės sąlygos“, atsimaitina „grikių koše su mėsa“
Bendraudami su samdiniu, „Nastojaščeje Vremia. Belarus“ žurnalistai stebėjo ir tų privačios karinės bendrovės „Wagner“ samdinių, kurie išvyko į Baltarusiją, žmonų ir mamų pokalbių svetaines. Buvo akivaizdu, kad po nesėkmingo perversmo kovotojai turėjo tris scenarijus: išeiti atostogų, o paskui sugrįžti į privačią karinę bendrovę; anksčiau laiko nutraukti sutartį arba likti Baltarusijoje ir laukti naujų užduočių (daugiausia buvo kalbama apie Afrikos šalis arba Lenkiją).
Samdinių žmonas vos ne labiau nei jų vyrų sugrįžimas domino finansiniai klausimai. Dalykas toks, kad samdiniai dažnai suteikia įgaliojimą artimiesiems, kad jie gautų pinigus. Bet, anot artimųjų, pinigų jie nematė nuo gegužės mėnesio. Tiesa, vėliau, liepos 28 d., pokalbių svetainėse pasirodė informacija, kad uždirbti pinigai visgi buvo pervesti.
Buvo kalbama, kad už Baltarusijoje rengiamus mokymus privačios karinės bendrovės „Wagner“ kovotojai gauna gerokai mažiau pinigų, palyginti su dalyvavimu koviniuose veiksmuose. Dažniausiai buvo įvardijama 150 tūkst. Rusijos rublių suma (apie 1 500 eurų).
Apie vyrų gyvenimo sąlygas žmonoms buvo pasakojama vienareikšmiškai: jos beveik sanatorinės. Atsimaitina „grikių koše su mėsa“, normaliai miega ir ilsisi.
