Vyrai, kurie praėjusių metų lapkritį Maskvos traukinių stotyje prisikabino prie migranto iš Dramblio Kaulo Kranto, jo neapiplėšė. Tačiau jie taip sužalojo jam žandikaulį, kad gydytojams teko jį sutvirtinti metaline plokštele. R. Bazie keturis mėnesius rinko 3600 JAV dolerių, kad susimokėtų už šią operaciją, rašo „Los Angeles Times“ svetainė latimes.com.
„Priekabių sulaukiu dažnai, tačiau šis atvejis buvo pati blogiausia patirtis, - sakė 28 metų R. Bazie, sėdėdamas vienos parapijos bendruomenės centre Maskvoje, kur migrantai iš Afrikos dažnai ieško prieglobsčio.
Jo istorija nėra išskirtinė, sako Rusijos pilietinių ir žmogaus teisių lyderiai. Migrantai iš Afrikos susiduria su didžiuliu priešiškumu ir rasizmu, kuris paprastai lieka nebaudžiamas.
Anot Maskvoje įsikūrusio Informacijos ir analizės centro SOVA, Rusijoje nuo 2010 metų užfiksuoti 177 smurto prieš juodaodžius atvejai.
Tačiau teisių gynėjai tvirtina, kad iš pokalbių su sostinėje gyvenančiais afrikiečiais ir asmeninių liudijimų galima spręsti, kad rasistinių atakų ir priekabiavimo aukomis tampa kur kas didesnis skaičius atvykėlių. Tačiau dauguma jų apie tokias atakas niekada nepraneša, sako gynėjai.
Kai kurie afrikiečiai pasakoja, kad atvykę į Rusiją taip dažnai girdėdavo vadinant juos „obezjana“, kad iš pradžių manė, jog šis žodis reiškia „juodaodį žmogų“. Iš tikrųjų jis reiškia „beždžionę“.
Pastaraisiais metais juodaodžių padėtis šiek tiek pagerėjo, nes ekstremistinių grupuočių, pavyzdžiui, skustagalvių ar neonacių, nariai dažniau sulaukia bausmių, be to, agresoriai nusitaikė į kitas mažumų grupes – atvykėlius iš Centrinės Azijos ir Kaukazo, sako žmogaus teisių aktyvistai.
Brutalumas, su kuriuo susiduria afrikiečiai, smarkiai skiriasi nuo to svetingumo, kurio jie sulaukdavo Sovietų Sąjungos laikmečiu, kai studentai iš Afrikos buvo masiškai viliojami nemokamo mokslo pasiūlymais, ypač iš naujai susikūrusių valstybių, kurios siekė „kurti komunizmą“.
Sovietų Sąjungos metais tūkstančiai afrikiečių gavo mokslinius laipsnius tokiose sferose kaip tarptautinė teisė ir gyvulininkystė. Tačiau 1991 metais žlugus Sovietų Sąjungai, didžioji dalis finansavimo nutrūko ir dauguma studentų iš Afrikos grįžo namo, sako akademikai.
Šiandien afrikiečių gretos vėl gausėja: jas didina prieglobsčio prašytojai, pabėgėliai ir ekonominiai migrantai. Daugelis jų patenka į šalį nelegaliai ir neužsiregistruoja valstybinėse tarnybose.
Akademikai mano, kad afrikiečių diasporą Rusijoje sudaro apie 100 tūkst. narių. Manoma, kad trečdalis iš jų yra niekur neužsiregistravę. Likusieji yra legaliai studijuojantys studentai, Afrikos šalių ambasadų darbuotojai ir juodaodžiai, turintys Rusijos pilietybę.
Aleksandras Panovas iš Rusijos mokslų akademijos Afrikos studijų instituto sako, kad daug niekur neregistruotų afrikiečių 2011 – 2012 metais atvyko iš Dramblio Kaulo Kranto ir Kongo Demokratinės Respublikos, kur vyko politiniai ir pilietiniai neramumai. Šios šalys kartu su Angola sudaro didžiausią Afrikos migrantų skaičių Rusijoje, teigė jis.
„Jie vyksta į Rusiją manydami, kad čia ras gerą darbą ir kad tai yra būdas patekti į Europą, - sakė užsieniečių reikalų koordinatorė Penny Grenfell iš Maskvos protestantų bendruomenės, teikiančios medicininę ir teisinę pagalbą afrikiečiams. – Daugelis jų mano, kad Rusija yra Europos dalis. Jie mano, kad Rusijoje ta pati kultūra, kaip ir Europoje“.
Kalbinti afrikiečiai sakė, kad buvo lengva „nusipirkti“ turistinę vizą į Rusiją, ko nepasakytum apie Vakarų Europos valstybių vizas. Daugelis jų prisipažino klaidingai įsivaizdavę Rusiją tarpine stotele.
Migrantai, neturėdami oficialių dokumentų ir nemokėdami rusų kalbos, negali gauti deramo darbo ir įstringa šalyje. Dažniausiai jiems pavyksta rasti tik skrajučių, reklamų ir nemokamų žurnalų dalytojo metro stotelėse darbą, už kurį gauna mažiau kaip 50 JAV dolerių (135 Lt) per savaitę. Dauguma tokių migrantų gyvena kambariuose po dešimt žmonių.
Tokius vargus dar labiau apsunkina rasistinis priekabiavimas.
39 metų nigerietis Johnas Stevenas Abumenas, dirbantis anglų kalbos mokytoju, sakė, kad per 15 gyvenimo Rusijoje metų buvo užpultas tris kartus.
Jam buvo durta į ranką, sulaužytas riešas, sužalota akis ir išnarintas kelio sąnarys, kuris tinkamai taip ir nesugijo. Jis vaikšto šlubuodamas, bet negali sau leisti operacijos, kurią rekomenduoja gydytojai. Didžiulis randas skustoje galvoje atsirado nuo smūgio geležiniu strypu, sakė jis.
„Po trijų dienų prabudau ligoninėje, - prisimena J. S. Abumenas. – Buvau beveik apakęs. Iki šiol negaliu ramiai miegoti“.
Jis tvirtina, kad apie du užpuolimus pranešė policijai, bet ji nesiėmė jokių veiksmų.
„Rusijoje jei priešiniesi užpuolikui, būni kaltas, - sakė nigerietis, rodydamas mažą ašarinių dujų flakonėlį, kurį dabar nešiojasi savigynai. – Jie man pareiškė: „Ką veiki Rusijoje? Pats esi kaltas“.
Kartais migrantų priešininkais tampa ir patys teisėsaugos pareigūnai, sakė savanorė Agnes Blais iš Pilietinės pagalbos komiteto, kuris migrantams siūlo teisinę ir humanitarinę pagalbą.
Afrikiečiai turi daugybę problemų su policija, pažymi ji. „Jiems grasinama sulaikymu. Policija dažnai reikalauja iš jų pinigų“, - teigė ji.
Šis komitetas surinko aukas R. Bazie veido operacijai. Organizacija parūpino jam advokatą bei vertėją, kad jis galėtų parašyti skundą. Šiuo metu vyksta jo bylos tyrimas. Nors Rusijos spauda aprašė jo istoriją, atsakingi asmenys iki šiol nerasti.
„Afrikiečiai savo skaičiumi šalies viduje... nekelia grėsmės rusų populiacijai, - sakė Dmitrijus Dijomuškinas, vadovaujantis vienai nacionalistinei koalicijai ir dėl šių atakų kaltinantis skustagalvius. – Jeigu jie vyktų čia milijonais, tuomet sukeltų kultūrinę įtampą“.
Fabrice`as Kanda pabėgo iš Kongo Demokratinės Respublikos, kai 2011 metais per prezidento rinkimų kampaniją parašė straipsnius apie sukčiavimą ir tapo ieškomu asmeniu. Vienas giminaitis padėjo 29 metų žurnalistui gauti Rusijos vizą ir nusipirkti lėktuvo bilietą. Savo tėvynėje jis paliko žmoną ir du mažus vaikus.
Po vienerių metų, praleistų Rusijoje, jį užpuolė trys vyrai. Jie pavogė jo gitarą ir pasą. F. Kanda parašė pareiškimą policijoje, tačiau pareigūnai jam pareiškė, kad „surasti plėšikus bus pernelyg sudėtinga“.
Rusijos vyriausybė taip pat atmetė jo prašymą dėl prieglobsčio.
„Maniau, kad pabėgau nuo mirties, kad galiu pradėti naują gyvenimą, bet mano kančios tik tęsėsi toliau“, - guodėsi F. Kanda.
Kai kurie migrantai sako, kad mielai grįžtų į tėvynę, jei turėtų pinigų lėktuvo bilietui ir jei netvyrotų grėsmė jų gyvybėms. Tačiau daugelis kitų tvirtina, kad jiems gėda grįžti namo tuščiomis rankomis, turint galvoje, kad išvažiavo į Rusiją užsidirbti.
Kiti, kaip J. S. Abumenas, kuris atvyko į Rusiją pagal universiteto mainų programą, nenori palikti žmonų rusių, partnerių ir vaikų.
„Jie junta tokį spaudimą, - sakė A. Blais. – Jie geriau gyvens blogomis sąlygomis, negu grįš be pinigų“.
