O štai prieš kelias savaites, besikraudama lagaminus kelionei į Ukrainą, su ta pačia šypsena raminau nerimaujančius ir juokavau, kad štai važiuoja blondinė Putino tramdyti bei tvarkos daryti...
Visgi beklaidžiojant Nepriklausomybės aikštėje, Kijevo centre, juokauti norėjosi vis mažiau ir mažiau. Vaizdai matyti televizijos ekranuose ir žinių portaluose staiga virto neginčijama realybe. Padangos, palapinės, barikados, žuvusių memorialai... Staiga bestebint Maidano panoramą, pasigirdo moksleivių balsai, giedantys Ukrainos himną.
Kaip atrodė Nepriklausomybės aikštė vaikams skardžiai kartojant „sielą, kūną atiduosim mes už savo Laisvę. Ir parodysim, kad esam broliai...“, galite pamatyti šiame vaizdo įraše:
Paveikesni už vaizdus buvo vietinių gyventojų pasakojimai. Ukrainietis Romanas Maksymenka praleido Maidane galybę naktų ir aktyviai dalyvavo Euromaidan SOS veikloje: nuolat parsiveždavo nepažįstamuosius namo, suteikdamas jiems nakvynę bei maisto. Kaip didvyriškai tai beskambėtų, verslininkas išsidavė, kad toks altruizmas yra rizikingas ir turi savo kainą.
Apgyvendinus savo namuose nepažįstamus žmones, ne vieną naktį tenka praleisti budint ar ryte apgailestaujant pasigedus dingusių vertingų daiktų. Paklausus, į ką dabar pavirto Maidanas, Romanas atsakė: „Aikštėje dar gausu palapinių ir ten gyvenančių žmonių. Dauguma jų yra benamiai, valkatos. Man dėl to pikta. Jie turėtų išsiskirstyti: grįžti namo ir eiti dirbti. O jeigu nori kariauti, tegu važiuoja į rytinę Ukrainos pusę – ten iš tikrųjų vyksta karas. Štai mano draugą pašaukė į armiją, tiesa, kaip ir jo gimines Rusijoje. Kraupu: brolis kovoja prieš brolį.“
Romanas buvo teisus. Klaidžiodama padangų labirintuose turėjau galimybę įsitikinti, kad kiaušinienę kepantys ir drabužius džiaustantys palapinių gyventojai tiesiog ramiai mėgaujasi galimybe nemokamai gyventi miesto centre.
Nenuostabu, kad sulaukęs pasaulinio dėmesio, Maidanas tapo ir turistų traukos centru, o aikštės pakraščiuose ėmė sparčiai rikiuotis suvenyrais ir sovietiniais karo atributais nukrauti prekystaliai.
Saulei besileidžiant mane užkalbino praeivis, patardamas artimiausiu metu palikti aikštę, mat tamsiu paros metu čia itin pavojinga. Ukrainietis prasitarė, jog jo šeima šalimais turi kavinę, o palapinėse apsistoję valkatos grasina ją nusiaubti, apiplėšti, langus išdaužyti, jeigu jie neduosiantys šiems pseudopatriotams maisto.
Dėl tokios pakitusios Maidano auditorijos ypač sielvartavo ukrainietė Julija Sobol. Moteris vasario mėnesį net išėjo iš darbo, kad galėtų kuo daugiau laiko praleisti karštajame taške.
„Savanoriaudavau tik dienomis. Mielai būčiau pasilikusi ir naktimis, bet viena auginu mažametę dukrą. Įsivaizduok, jeigu man kas nors atsitinka, ji prabunda ryte viena, o nieko aplinkui nėra...“
Pasakodama apie savo dukrelę, Julija užsiminė, kad ne kartą yra užklupusi dukrą, bežaidžiančią su kitais vaikais visai nevaikiškus žaidimus: „aš būsiu Janukovyčius, o tu – Putinas“.
Apie dabartinį gyvenimą Kijeve pasiteiravau ir diplomatės Tatjanos Konovalenko. Merginą labiausiai erzina gyvenimas nežinioje: „Itin atsargiai tenka rinktis informacijos šaltinius. Kas vyksta Rytų Ukrainoje? Nežinau. Labai tikėtina, kad informacija, kuri mus pasiekia, yra užsakyta Rusijos, Amerikos ar net pačios Ukrainos valdančiųjų. Aš niekuo nebetikiu.“
O giliai atsidusęs Romanas priduria: „Oi... krachas mūsų reputacijai: pirmiausia – Černobylis, dabar – Maidanas. Kokią Ukrainą mato pasaulis?“
O štai Elena Boyko atviravo, kad niekada lig šiol nėra akcentavusi, kad yra ukrainietė, „bet dėl Maidano įvykių ukrainietiško identiteto vertė pradėjo augti neįtikėtinu greičiu. Pradėjome sąmoningai kalbėti ukrainietiškai, pirkti ukrainietiškas prekes... Net tautinio kostiumo motyvai ar tradiciškai supinti plaukai staiga pasidarė madingi“.
Viešėdama Ukrainoje, su vietiniais stengiausi bendrauti angliškai, o rusų kalbą vartodavau tik kritiniais atvejais. Kiekvienas užtikrintas atsakymas: „Of course, I speak English“, kaip ir kiekviena ES vėliavėlė ant gatvės žibinto ar automobilio antenos šaukte šaukė „Mes pasiruošę būti Europoje“.
Iš tiesų, šokdamas ar bežiūrėdamas pasaulio futbolo čempionatą ant upės kranto naujai atidarytame naktiniame klube „Angar“ net nepagalvotum, kad esi šalyje, kurioje vyksta karas. Kita vertus, Malaizijos lainerio katastrofa, įvykusi likus kelioms dienomis iki skrydžio atgal į Lietuvą, akimirksniu perkreipė mano šypseną baime ir liūdesiu.
„Slava Ukraini“ sušnibždu, kad greta stovintysis užjaučiamai šyptelėtų: „Gerojam slava“.