Savanoriai iš Rusijos, kariavę fronte Rytų Ukrainoje, teigia iš valstybės negaunantys jokios paramos – nei finansinės, nei moralinės, nors iš mūšio lauko ir grįžo kamuojami tiek fizinių, tiek psichologinių problemų.
Kariniai veiksmai regione praeitais metais baigėsi paliaubomis, bet iki tol Ukrainoje konfliktas pasiglemžė beveik 7 tūkst. gyvybių, dar daugiau nei 17 tūkst. buvo sužeisti.
Nuo tada, kai Rusija pradėjo visą dėmesį skirti įvykiams Sirijoje, vis dažniau pasigirsta Ukrainos prorusiškų separatistų ir jų šalinininkų kritikos Kremliui, esą Maskva juos palieka likimo valiai.
Į Rusiją iš Ukrainos grįžtantys kariai ir savanoriai nesutinkami ir nešlovinami kaip didvyriai. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas visada primygtinai neigė, kad už sienos yra šalies pajėgų, tad nieko keisto, kad jis nesutinka oficialiai pripažinti šalies karių ir savanorių nuopelnų, jiems vyriausybė neskiria finansinės paramos – kitaip tariant, Ukrainoje savo sveikata ir gyvybe rizikavę vyrai ir moterys gimtinėje neturi teisės pretenduoti į jokią finansinę paramą, kuri normaliomis sąlygomis priklausytų atlikusiems karinę tarnybą.
Nemažai tokių, kurie patyrė sunkių traumų ir psichologinės žalos, tad dabar jiems verkiant reikia pagalbos. Yra ir tokių, kurie Kremliaus atžvilgiu nejaučia jokių nuoskaudų ir yra pasiryžę bet kurią akimirką grįžti į frontą.
Pateikiame kelis vyrų ir moterų, kovojusių Donbase, pasakojimus, kaip jiems sekasi iš naujo adaptuotis visuomenėje ir kurti naują gyvenimą.
Aleksandras Neliubinas
Į Donbasą išvažiavau 2014 metų liepą – ginti mūsų Rusijos pasaulį nuo Vakarų atakų. Reikėjo prie sienų pasitikti priešą ir pasirūpinti, kad jis nežengtų lemtingo žingsnio. 2014 metų rugpjūtį daviau priesaiką vadinamajai „Donecko liaudies respublikai“. Tarnavau žvalgybos ir diversijų grupėje. Pirmiausia reikėjo ginklų. Pradžiai gavome senutėlius, tačiau netrukus ginklus pradėjo vežti iš Rusijos – naujus, dar padengtus specialiu apsauginiu tepalu.
„Donecko liaudies respublikoje“ buvo daug rimtų problemų, susijusių su organizacija ir veiksmų koordinavimu. Daug žmonių žuvo vien dėl kvailumo ir kompetencijos trūkumo priimant svarbius sprendimus.
Buvau sužeistas šrapnelio, patyriau smarkią kontūziją (per ataką nedideliame Jelenovkos miestelyje). Kartu su kitais sužeistais kariais (dviem autobusais) gydymui buvome pasiųsti į Sevastopolį. Grįžome namo ir tapome niekam nebereikalingi. Su vietos vadovybe nesutariau dėl daugybės klausimų.
Per gana trumpą laiką po manęs frontą paliko visi mano kovos draugai. Sprendimą grįžti namo paskatino ir Aleksejaus Mozgovojaus (separatistų vado) žūtis.
Dabar dauguma vyrų piktinasi, kad apie tai visi tarsi burnas vandens prisisėmę tyli, jokios informacijos per televizijas. Tarsi tikroji situacija būtų specialiai ignoruojama. Karas nesibaigė. Galbūt mastas ir sumenko, bet ten po šiai dienai žūsta žmonės.
Grįžus iš fronto, buvo (ir vis dar yra) labai sunku sugrįžti į normalų gyvenimą. Žmona sako nerimaujanti dėl mano psichinės būklės. Mane ta tyla veda iš proto. Negaliu miegoti naktimis. Kai prisigeriu, prisimenu fronto bičiulius, ir karas sugrįžta – su nauja jėga. Nuolat vartoju vaistus, kad bent kiek apsiraminčiau.
Svetlana
Prieš išvykdama kariauti į frontą, dirbau vadybininke leidybos srityje. Laisvalaikiu mėgau laipioti uolomis, kalnai – mano gyvenimo aistra.
Nuo 2014 metų liepos per televizorių nuolat mažiau reportažų apie tai, kas vyksta Donbase. Tai, ką išvydau, mane sukrėtė, palietė iki sielos gelmių – atgimstantis fašizmas, ten gyvenančių rusų genocidas, išpuoliai prieš civilius. Tiesiog negalėjau likti abejinga.
2014 metų rudens pradžioje pradėjau savanoriauti ir rūpintis humanitarinės pagalbos rinkiniais. Lapkritį suvokiau, kad tokio mano indėlio per mažai. Darbe pasakiau, kad išvykstu atostogų. Gruodžio 1 dieną jau buvai Donecke. Vos atvykusi, įsitraukiau į vienos tarptautinės brigados veiklą.
Prieš atvykdama kariauti į Donbasą, neturėjau absoliučiai jokios patirties, kaip elgtis su ginklais, ką jau kalbėti apie dalyvavimą karinėse operacijose. Viskas buvo labai nauja, o mokytis laiko neturėjau – teko kaip reikiant pasistengti, klysti būtų buvusi pernelyg didelė prabanga. Man labai daug padėjo brigados vyrai – davė daug vertingų patarimų, labai daug iš jų išmokau.
Tarnyba nesibaigusi ir šiandien. Sako, kad dabar galioja paliaubos. Deja, realybė visai kitokia – apšaudymai nesibaigia nei dieną, nei naktį.
Pastaruoju metu vis daugiau rusų grįžta namo, nes intensyvūs mūšiai tarsi nebevyksta.
Separatistų pajėgos laipsniškai virsta reguliariąja vadinamosios „Donecko respublikos“ armija. Vis dažniau ir garsiau kalbama apie tai, kad V. Putinas „atiduoda Donbasą“.
Gyvenimas vadinamosiose „Donecko liaudies respublikoje“ ir „Luhansko liaudies respublikoje“ vis dar labai chaotiškas. Norėčiau tikėti, kad korupcijos ir chaoso galiausiai ten nebeliks.
Donbasas mane pakeitė iš pagrindų. Teko perkainoti vertybes, iš naujo įvertinti daugelį dalykų, pasikeitė požiūris į daugybę reiškinių. Sutvirtėjo charakteris. Mažiau suku galvą dėl nereikšmingų smulkmenų, geriau pažįstu žmones, pagaliau žinau, kas yra tikra draugystė. Supratau, kad draugų paprasčiausiai neturiu. Puikiai suvokiu, kad bet kurią akimirką mano gyvybė atsidurs aplinkui esančių žmonių rankose. Nė akimirkos nesigailėjau šio savo gyvenimo sprendimo.
Aleksandras Fomičenka
Prieš atsidurdamas Donbase, tarnavau armijoje. Tada išėjau į atsargą ir dirbau apsaugos sferoje, kiekvienais metais važiuodavau į Odesą, kur turiu giminių. Ukraina man visada labai patikusi.
Tai, kas nutiko Ukrainos profesinių sąjungų rūmuose (kuriuos 2014 metais padegė protestuotojai), mane sukrėtė iki širdies gelmių. Nieko nelaukęs, 2014 metų vasarą išvykau ten padėti žmonėms.
Kai galiausiai pasiekiau Donbasą, supratau, kaip smarkiai skiriasi įvaizdis, kurį bruka žiniasklaida, ir realybė. Viskas tikrai neatrodė tarsi pro rožinius akinius. Mažų mažiausia, ko tikėjausi, tai karinės disciplinos – vienokių ar kitokių apmokymų. Labai klydau, lūkesčiai netrukus žlugo.
Niekas nieko nemokė. Vienintelis patarimas buvo paisyti savotiškos auksinės taisyklės: „Jeigu išgirdote šūvį, griūkite ant žemės“. Taip ir darėme – tikriausiai tik dėl to ir likome gyvi.
Iš pradžių mums davė SKS karabinų (Sovietų armijos 1949 metais naudotų šautuvų). Automatinių šautuvų gavome tik po pirmųjų tikrų mūšių. Kitaip tariant, tik tada, kai savotiškai jų nusipelnėme: pirmai progai pasitaikius, nepabėgome ir nepersigalvojome. Uniforma buvo mūsų pačių galvos skausmas – ja pasirūpinti turėjome patys.
Kartais neturėdavome, ko valgyti. Kartais pagalbos ranką ištiesdavo vietos kazokai, duodavo duonos. Vaišino ir toliau vaišina puikiais barščiais. Mačiau labai daug apleistų daržų ir sodų. Maisto iš pradžių rasdavome ir ten. Tai jokiais būdais nebuvo vagystė ar svetimo turto niokojimas. Tiesiog sunkūs laikai.
Kurį laiką grįžęs iš fronto vėl dirbau apsaugoje. Situacija sudėtinga krizė, daug kas užsidaro, mažina išlaidas. Verslininkai paprasčiausiai neturi pinigų. Dabar dirbu kroviku, bet tik todėl, kad turėčiau bent kuo užsiimti.
Dauguma kitų Ukrainoje kovojusiųjų grįžo į senuosius darbus, tačiau nemažai tokių, kurie mielai sugrįžtų į Donbasą. Vis dažniau ir save prigaunu mąstantį, ką daryčiau, jeigu reikalai ir vėl kaip reikiant susijauktų – greičiausiai priimčiau sprendimą grįžti.
Labai gaila tų, kurie ten buvo sužeisti. Iš esmės psichologinių traumų patyrėme visi iki vieno, tik, savaime suprantama, skiriasi jų mastas. Dauguma buvo kontūzyti. Tie, kurie iš fronto grįžo su viena ar kita fizine negalia, teisėtai viliasi iš valstybės sulaukti paramos, bet valdžia kažkodėl delsia.
Daugumos mano pažįstamų, kartu kovojusių Ukrainoje, gyvenimas, grįžus iš fronto, pasikeitė drastiškai. Nemažai tokių, kurie vaizdus, pamatytus fronte, dabar bando paskandinti alkoholyje. Kitus patirtas stresas pavertė tikrais ligoniais. Yra tokių, kurių jau nebėra gyvų.
Po visko, ką patyriau ir ką pamačiau, mano gyvenimas labai pasikeitė. Dabar žymiai labiau branginu patį gyvenimą. Dėl nieko nesigailiu. Netgi galiu pasakyti, kad sau įrodžiau, kas esu, ką sugebu. Juk Rusija kariauja amžių amžius, tiesa?
Daria
Prie prorusiškai nusiteikusių separatistų Donbase prisijungiau 2014 metų gruodžio pradžioje. Prieš tai dirbau nekilnojamojo turto agente, tačiau tai buvo tik darbas, veikla, padėjusi užsidirbti pinigų. Mano gyvenimo aistra – tatuiruotės. Ilgą laiką tai buvo mano hobis.
Nuo pat tos mėsmalės Ukrainoje pradžios, akylai stebėjau situaciją, mačiau, kad reikalai vis prastėja ir prastėja. Neturėjau žalio supratimo, kuo visa tai gali baigtis. Kai prasidėjo tikrieji kariniai veiksmai, negalėjau tiesiog sėdėti ir pasyviai stebėti, kas vyksta. Slavai žudo slavus – kaip tai gali būti?
Iš pradžių buvau paskirta skirstyti humanitarinę pagalbą. Turėjau gražaus laiko gerai pagalvoti, ką noriu daryti toliau. Bažnyčioje gavau dvasininko palaiminimą ir ramia širdimi išvykau į Rytų Ukrainą. Manau, kad ir patys puikiai suprantate – toks sprendimas negali būti priimtas paskubomis.
Susidėjau daiktus, susirinkau informaciją ir nusprendžiau prisijungti prie Mozgovojaus vadovaujamos vadinamosios Vaiduoklių brigados. Tie, kurie jau seniai su juo turėjo reikalų, patikino, kad su juo nepražūsiu, esą jis labai rūpinasi saviškiais. Paaiškėjo, kad jie buvo teisūs.
Kai atvykau, dauguma mūsų grupės kovotojų dar tik mokėsi šaudyti, buvo ginkluoti dažasvydžio šautuvais. Buvome kažkokie „žaisliniai partizanai“. Mokymai truko apie mėnesį, po kurių maždaug trečdalis atvykusiųjų atkrito. Jeigu to nebūtų atsitikę, tiesiog būtų tris kartus daugiau lavonų.
Situacijos būna tokios sudėtingos, kad proto neteko net ir labiausiai patyrę vyrai. Stengiausi kuo mažiau galvoti ir analizuoti. Kažkas vieną akimirką man mestelėjo: „Jeigu tavęs tokie dalykai nejaudina, greičiausiai esi ne žmogus“. Man tiesiog teko išjungti emocijas. Neturėjau kito pasirinkimo.
Dabartinė situacija Donbase labai sudėtinga. Nuotaikos labai įvairios. Taip, Maskva apleidžia Donbasą, palieka likimo valiai. Tai taip akivaizdu, kad netgi nesinori kartotis. Pati turiu nemažai asmeninių problemų, dėl kurių dabar privalau būti čia, Rusijoje. Šiuo metu jos man svarbiausios. Jeigu staiga kiltų karas, viską mesčiau ir važiuočiau vėl – taip, tikrai tai padaryčiau.