1 valanda. Makedonijos siena
Į Europą galima patekti dviem būdais: pro paradines ir pro galines duris. Aš išbandžiau abu būdus.
– Putinas-Putinas! Medvedas! – šaukia prie paradinių durų.
Tai serbų pasienietis džiaugiasi raudonu pasu. Greitkelis visiškai tuščias.
Galinės durys – takelis už trijų kilometrų į rytus. Takeliu vorele eina žmonės. Mes labai skirtingi. Sirai šviesūs kaip aš. Kurdai tamsiaodžiai, su ūsais. Chazarai. Persai. Asirai. Afganistano tadžikai. Kažkokie visiškai siauraakiai vaikinai. Ir dar žmonės pilka oda. Tokia ji tampa, kai ilgai eini pėsčiomis dulkėtoje šalyje.
Tada priešais išeina vaikai.
– Friend! – rėkia jie. – Taksi-taksi, hundred euro!
Jų dešimtys. Plyname lauke senoviniai mersedesai, mirksi taksi ženklai. Bet aš žinau, kad iki kaimo liko nedaug. Ir mes einame. Už mūsų pagyvenęs chazaras. Su juo žmona ir dukra. Irane į juos šaudė. Turkijoje atėmė maistą. Graikijoje pjudė šunimis. Makedonijoje sumušė policija. Jie eina mėnesį.
Tai aš sužinau vėliau. O kol kas matau, kaip žmogus suklumpa, krenta ir lieka gulėti.
2 valandos. Kaimas ir Antigonė
Priekyje Miratovicės kaimas, saulė leidžiasi už minaretų. Girdėti kimaus balso muedzino giedojimo įrašas. Formaliai tai Serbija, bet čia, purvinuose namukuose, dengtuose mielomis raudonomis čerpėmis, gyvena albanai – musulmonai.
Senis su šlike laisto kukurūzus. Ūkininkas varo gyvulius iš laukų. Žmonės ir karvės išeina į kaimo aikštę.
Aikštėje taip pat žmonės – kitokie. Su švariais marškinėliais. Greičiausiai, savanoriai. Kažkas bruka maišelį su duona, sultimis, obuoliais. Niekas čia nemoka mūsų kalbos. Nei arabų. Nei farsi. Nei urdu. Nei dari. Nei mano rusų. Užtat jie šypsosi. Ypač viena mergina. Ant jos krūtinės lotyniškomis raidėmis parašyta – Antigonė – ir arabiški užraitai.
Pirmieji ją apsupa kurdai. „Garaž! – šaukia. – Garaž!“ Tai „miestas“ jų kalba. Jei jie būtų arabai, rėktų „al-medina“.
Savanoriai stengiasi šypsotis. Iki Preševo miesto liko septyni kilometrai. Ten stovykla. Ten maitina ir duoda dokumentus. Iki miesto nemokamai veža autobusas. Autobusu važiuojame mes.
5 valandos. Stovykla Preševe
Anksčiau čia buvo darbo: augindavo tabaką, jį gabendavo į sandėlius. Po to kilo pilietinis karas, beveik kaip Sirijoje. Nuo praeito amžiaus sandėlis stovėjo tuščias, dabar ten stovykla. Pirmame aukšte surašoma, kas tu ir iš kur. Įteikia dokumentą, suteikiantį teisę pereiti šalį per 72 valandas.
Atleidžia nuodėmes, net jei atėjai takeliu – bet pasibaigus šiam terminui tu tampi nelegalu.
Antrame aukšte lovos. Bet ten dar reikia patekti. Mus apieško. Policininkai su kaukėmis – nuo užkrato. Vienam neužteko – užsirišo šaliką. Metalo detektoriai. Tentai. Numeriai nuo 1 iki 1000. Talonai maistui, gydytojo apžiūra, popieriai, tik po to miegas. Laukti reikia ilgai – valandas.
Todėl aš išsmunku, ir dalis išsmunka kartu su manimi. Mes einame į „Arnoldą“ – numerius virš pagrindinio miesto sporto klubo. Vienintelis viešbutis šimto kilometrų spinduliu. Čia už 20 eurų nakvoja patys turtingiausi pabėgėliai. Ventiliatorius nesisuka, vanduo nebėga. Bet yra lovos, ir mes užmiegame nenusirengę.
13 valandų. Albanų savanoriai.
– Jie atėjo birželį, – sako Valonas Arifis, „Preševo jaunimo biuro“ vadovas. – Stovėjo prie policijos nuovados. Laukė dokumentų. O mes – Antigonė, Beharas, visi mes – gyvename netoliese. Įsileidome juos pas save nakvoti. Maitinome. Po trijų savaičių vyriausybė galiausiai įrengė stovyklą. O mes joje tapome savanoriais. Trisdešimt žmonių. Penki nemokami autobusai. Dirbame nuo ryto iki vidurnakčio. O šiaip aš dizaineris.
Bandau suprasti, kas keisto jo kalboje. A, jis gi kalba angliškai.
Antigonė sodina žmones į autobusą. Beharas žaidžia su vaikais ir flirtuoja su arabe, pasipuošusia madingu hidžabu. Anglas Haroldas dalina vandenį ir obuolius. Jis montuoja vandentiekį Kosove, pasiėmė laisvų dienų ir atvažiavo čia.
Po autobuso ratais sprogsta butelis vandens. Kurdė krenta į dulkes ir rauda. Bijo stiprių garsų, panašių į šaudymą. Taip sako jos dukra Miriam. Ji truputį moka anglų kalbą ir grupė pabėgėlių iš Alepo išrinko ją vertėja. Kai susprogdino jos mokyklą, ji mokėsi penktoje klasėje.
15 valandų. Tiesiog albanai
– Ką veikiate?
– Nieko.
– Kur dirbate?
– Niekur.
– Kaip linksminatės?
– Va, sėdim.
– O kodėl visi turi vokiškas mašinas?
– „Western Union“!
Geriausioje kavinėje, kur konjakas „Skenderbeg“ užgeriamas gazuotu vandeniu, susipažinau su Preševo inteligentais.
Nderimas – bedarbis ekonomistas, studijavo bankininkystę.
– Matai čia nors vieną banką?.. Užtat mano brolis susirado moterį Vokietijoje, Achene. Dirba alaus darykloje. Maitina visą šeimą. Ir taip visi Preševe gyvena. Nesame prieš pabėgėlius, nes patys norime kaip jie – gyventi geriau. Tik pas mus kol kas nėra karo.
Dali – bedarbis montažininkas, anksčiau augino tabaką.
– Maniškis buvo geras, po penkis eurus už kilogramą. O turkiškas blogas, užtat po du eurus. Jie čia viską privatizavo ir ėmė pirkti turkišką. Todėl aš ir nuėjau į televiziją, į buvusius kultūros namus, kur savanorių biuras. Pas mus pats Amerikos ambasadorius buvo atvažiavęs, į mane apsaugininkai šautuvais taikėsi! Bet ten jau aštuonis mėnesius nemoka pinigų. Galvoju dabar eiti šluoti pas pabėgėlius, juos maitinti. 350 eurų per mėnesį, puiki pradžia!
– Kodėl ne į Belgradą? Ten yra darbo.
– Belgrade gerai. Serbams. Bet ne albanams. Ne albanams.
17 valandų. Kaip užpildyti autobusą
Iš Preševo į Belgradą niekada niekas nevažiavo. Dabar aikštėje šalia stovyklos pilna autobusų. Bilietas nelegalams kainuoja 60 eurų, o tiems, kurie gavo dokumentus – 25 eurai. Grynas pelnas iš autobuso – tūkstantis. Taksistai tą patį tūkstantį gauna iš vieno žmogaus ir veža jį tiesiai prie Vengrijos sienos. Įsiprašiau į autobusą pas Pavelą. Jis moka tik serbų ir albanų kalbas.
– Ima papir? – rėkia Pavelas.
Esą, ar turite dokumentus? Nelegalų jis iš principo neveža. Aikštė net juoduoja nuo žmonių gausos, bet niekas jo nesupranta. Autobusas pustuštis ir kol nebus pilnas, nevažiuos.
Ką gi, šiek tiek moku hebrajų kalbą, ji panaši į arabų, kaip serbų kalba panaši į rusų.
– Al medina Belgrad hameš esre euro im al harta! – šaukiu aš klaikiu kelių kalbų kratiniu.
Ko gero taip ir gimsta naujos kalbos. Taip sutaupau ir nemoku už bilietą, nes dabar aš vertėjas.
20 valandų. Išlaikyti egzaminą ir nemirti
Autobusas pilnas. Lai sau rieda. Iki Belgrado trys šimtai kilometrų. Galima pasikalbėti.
Ramis, 22 metai, Sirija:
– Aš studentas, studijavau elektros inžineriją. Laikiau egzaminą, bet įlėkė raketa – trys studentai žuvo.
Javadas, 21 metai, Afganistanas:
– Aš taip pat. Atėjo, nužudė mokytoją. Blogi žmonės.
Faridas, 51 metai, Sirija:
– Aš vaistininkas. Mano vaistinės dabar nebėra. Bum! – ir viskas.
Muhammadas, 34 metai, Irakas:
– Man ten darė skauda-skauda.
Moteris iš Pakistano:
– Ten blogai.
„Tualeta! Tualeta!“ – praėjime trypčioja bevardis vaikinas. Atrodo, iš Bangladešo respublikos.
Vairuotojas kumšteli man į šoną – serbų man jau kaip gimtoji:
– Išversk jam, kad nėra tualeto. O dar radijas sulūžo, gali pažiūrėti savo telefone, kaip mūsiškiai su suomiais sužaidė?
Serbai labai mėgsta krepšinį. Autobusas kratosi per kalvas. Už mūsų, atrodo, kažkas gimdo.
22 valandos. Bilietas už 15 tūkstančių
Kelias į Europą kainuoja brangiai, o pabėgėlis už viską moka triskart brangiau. Afganai atvyksta už 10 tūkstančių eurų. Sirai vidutiniškai už 5 tūkstančius. Mustafa – programuotojas iš Sirijos miesto Latakijos – išleido 15. Jo anglų kalba puiki, jis turi daktaro laipsnį, du vaikus, žmoną, kuri greit gimdys. Jam trūksta pirštų, o kaktą vagoja randas. Dėl žmonos jis rezervuoja geriausią Belgrado viešbutį. Kad galėtų čia atvykti, jis pardavė namą.
– Drauge, – sako Mustafa. – Čia šeima iš Irako. Matai tą senuką? Jie nieko neturi. Jiems dar ilgai važiuoti, sūnus gyvena Olandijoje. Padėk surinkti iš visų po penkis eurus. Aš duodu penkiasdešimt.
Mes kažkiek kažkaip surenkame. Net vairuotojas – dejuodamas, bet išsitraukia savo dinarus. Ir senukas su apsiaustu verkia, gavęs glėbį sulamdytų banknotų.
27 valandos. Vakaras Belgrade
Belgradas buvo bombarduotas 212 kartų.
Bet NATO taiklesnė už „Islamo valstybę“, ir mieste mažai griuvėsių. Kai kurios jo vietos primena Milaną (tik geresnės), Budapeštą (blogesnės), čia yra vėlyvojo klasicizmo ir moderno bei puiki tvirtovė, sujungta su krepšinio aikštele – vis dėlto serbai tikri aistruoliai.
Ant suoliukų bučiuojasi porelė. Gatvėse kažkas dainuoja. Kafanuose – serbiškose smuklėse, kur tiekiamas vidutiniškas alus ir geriausia pasaulyje kava – seniai samprotauja apie gyvenimą. Ta prasme, kad jis sau eina ir nesibaigia.
Belgradas gražus. Europos pakraštys, bet vis dėlto Europa. O mes atseit barbarai. Mus išlaipina prie stoties. Ir aš atsisveikinu su Mustafa. Serbiškai iškviečiu taksi, taip sutaupęs jam dvidešimtinę. Mūsų keliai išsiskiria. Jis neieško saldaus gyvenimo, tiesiog pabėgo nuo karo, todėl jam garantuotas saldus gyvenimas Vokietijoje, kaip rojus už kančias. Man – vargu. Jis vyksta į geriausią viešbutį. Aš – į stoties hostelį.
Jis turi iPhone‘ą, o aš sau tokio negaliu leisti. Dar kiek, ir pradėsiu jam pavydėti. Bet žiūriu į jo randus, ir Mustafa mane apkabina, o jo žmona man nusilenkia, kiek jai leidžia pilvas. Susitarėme draugauti „Facebook“ tinkle.
37 valandos. Dvokiantys išsigimėliai
Turtingesnieji apsistoja viešbučiuose ir hosteliuose, skurdesnieji – palapinėse ir ant žemės. Pabėgėliai Bristole – parke prie autobusų stoties. Pabėgėliai – kitapus gatvės, skvere prie kažkokios penkių žvaigždučių įstaigos. Prabangiai apsirengusi tetulė rauko nosį:
– Vėl šitie dvokiantys išsigimėliai!
Bingo! Ji tai pasakė rusiškai!
Skvere nekvepia. Jis ištryptas, bet palyginti švarus. Šiukšlės – maišeliai ir plastikiniai buteliai. Vaikai fechtuojasi šakelėmis. Serbas iš artimiausios valgyklos bėga paskui arabą – šis pamiršo grąžą. Kurdai nusipirko dėžę kolos ir maišą batonų, dalinasi atsargas ant suoliuko. Tarp palapinių klaidžioja vietiniai. Miega visiškai slaviškos išvaizdos senis. Kažkas žaidžia šachmatais.
Vaikštinėja porelės. Serbų neįmanoma sutrikdyti.
– Pabėgėliai? Su jais sunku. Bet aš jums nieko nesakysiu. Kadangi esate iš Rusijos, viską iškreipsite, – sako moteris su dogu.
– Normalūs pabėgėliai. Aš taip pat buvau pabėgėlis, kai kroatai mus skerdė, – sako vyriškis, apsirengęs blizgučiais puoštu sportiniu kostiumu.
– Gyvenimas, jis... toks, – sako senas senas šachmatininkas.
– Juk jų tūkstančiai! – sako šavarmos pardavėjas, spragtelėdamas pirštais. – Gyvi pinigai!
38 valandos. Prakeikti narkomanai
Pastebiu įtartinus vyrukus. Nugairintos odos, bet ne visiški tamsiaodžiai – ko gero, sirai. Rankose plastikiniai maišeliai. Kvapas pažįstamas. Panašu, kad serbiški klijai „Moment“ kaip ir anksčiau toksiški ir gerai skraidina. Vaikinai linguoja ir kikena. Tikri barbarai. Vienas giliai įtraukia ir garsiai iškvepia:
– Ebene ti mater u pičku!
Viskas tvarkoj, tai savi, ne importiniai.
Ir vėl kvapas, bet kitoks.
Iš palapinės iššliaužia visiškai juodas ir laimingas žmogus. Jis iš Kamerūno ir velniai žino kaip čia pakliuvo. Jo vardas Čuču, kalba jis tik laužyta prancūzų kalba, bet kažkur gavo marihuanos. Išpučia dūmų stulpą į dangų, taria „bonžur“ ir šliaužia atgal į palapinę.
Ir vėl įtartina porelė – šįkart tikrai pabėgėlės. Šnabždasi, kažką žiūrinėja telefone, spaudžiasi prie sienų ir dingsta gatvelėje. Seku joms iš paskos nuo kalvos ant kalvos, apeinu subombarduotą namą ir matau – aikštė, ledų furgonas, ir pabėgėlės, suskaičiavusios smulkius, nusiperka vieną porciją braškinių ledų dviem.
39 valandos. Vertėjai ir kankinimai
Medicinos sesuo vardu Sofija, jos pavardė – Manyak, bet ji gera. Jaunam kurdui skauda kelį. Kiti kurdai linksminasi: susirinko, atsiraitojo kelnes, čiupinėja vienas kitam kelius, juokiasi.
Parke dirba kelios vertėjos. Anna – serbė, bet moka farsi, Yusra – arabė marokietė, mokosi Belgrado universitete. Ji laukiasi, ir vaikas jau bus tikras serbas, žinoma, kiek tamsokas, bet čia ir taip visi turi turkiško kraujo.
– Belgrade žmonės skirtingi, – sako Yusra. – Tokių kaip aš nelabai mėgsta.
Trečioji, gražuolė Saman taip pat ištekėjo už serbo. Ji ne vertėja, tiesiog urdu – jos gimtoji kalba, todėl ji dirba su pabėgėliais iš Pakistano ir Afganistano.
– Matai tą berniuką? Jis afganas. Parodė kelią amerikiečiui kariui, tiesiog mostelėjo ranka. Už tai jį norėjo suimti talibai, šeimą kankino. O tie vaikinai – chazarai. Pas juos ten yra teroristai tikrina pasus, ir jei tu iš chazarų tautos, sušaudo vietoje. O štai ta moteris iš Kvetos. Rodė man randus. Ją taip pat kankino – ji nežino už ką.
– O kuo jie serga? Daug sužeistų?
– Įprastos ligos. Peršalimas, lūžiai, viduriavimas. Sužeistų nėra. Sužeisti iki Europos neateina.
Medicinos sesuo Manyak kankinasi su moterimi. Niekas nemoka jos kalbos, nežino, iš kur ji. O ji nemoka naudotis termometru.
59 valandos. Teatras Suboticoje
Toliau jau lengviau. Nuo Belgrado į šiaurę, į Suboticą, o nuo ten iki Vengrijos sienos vos 30 km, galima nuvažiuoti ir autobusu, ir taksi. Tai, kad vengrai uždarė sieną, sužinau jau traukinyje – tai aptarinėja, keikdamiesi, keleiviai. Čia pabėgėlius mėgsta tik kol jie pravažiuojantys.
Suboticoje nėra savanorių. Tik maža moteris puikaus tembro balsu. Kaip bebūtų keista, vaikų teatro aktorė.
– Ebene ti mater u pičku! Prakeikti globalistai! – Mes su jumis kalbėsimės rusiškai arba nesikalbėsim visai.
– Kaip jūs jiems padedate?
– Aiškinu, kas kiek iš tiesų kainuoja, pasakoju apie autobusą, kuris nors atvažiuos už penkių valandų, bet užtat nuveš už penkis eurus. Skaitau jiems naujienas iš interneto. Kodėl? Nes prisimenu karą. Pamenu, kaip NATO bombardavo mūsų prekyvietes ir ligonines. Ir aš nekenčiu, kai žmonėms meluoja. O pabėgėliams visi meluoja. Visi iš jų uždirba.
– Bet va Preševe albanai įrengė puikią stovyklą.
– Preševe gerai. Albanams. Bet ne serbams. Ne serbams.
60 valandų. Vengrijos siena.
Mano taksistas – retas rusofilas:
– Aš Obamos nekenčiu. Iš tavęs iki sienos bus 30 eurų, broli. O Rusiją myliu. 45 eurai – ir mes atsiskaitę. Putinas, Putinas. Medvedas! Atvažiavom. 50 eurų.
Ir išlaipino plyname lauke, kaip paprastai ir elgiamasi su pabėgėliais.
Į šiaurės rytus driekiasi geležinkelis. Bėgiai apaugę dilgėlėmis. Jais grįžta šimtai žmonių. Už dviejų kilometrų nuo čia kareiviai ir šarvuotis. Kelio nėra. Visur šiukšlės ir vengriškos proklamacijos: esą, mes svetinga tauta, bet nelegalus sodiname pusmečiui.
Kitas kelias – asfaltuotas, veda į pasienio patikros postą. Ten nepraleidžia visiškai nieko. Ten taip pat kareiviai. Ir pabėgėliai. Jaunas arabas gavo vežimėlį ir į jį atsisėdo, demonstratyviai supdamas koją. Bet dauguma – šeimos. Jauni ir neturintys naštos išėjo ieškoti aplinkinių kelių. Dar čia yra keli žurnalistai ir guvus senukas su furgonu.
– Aš dėl dukros. Darau jai istorinę nuotrauką. Skaitysim vadovėliuose apie šią vengrišką gėdą. Aš juk pats esu Serbijos vengras. Čia anksčiau buvo Vengrija. Iki karo. Iki to, užpraeito. Baisiai gėda.
Jis nufotografuoja vaiką spygliuotos vielos fone.
– Pabėgėliai… Žinai, visa Serbija nori pabėgti. Čia nėra darbo. Jugoslavijos pramonė išardyta. Obuolius dabar auginame jūsų rusiškai parduotuvei. „Magneto“ ar kažkaip panašiai. O dar maldaujame Italijos, kad gamintų pas mus mašinas. Kad mūsų žmonės už 200 eurų dirbtų prie konvejerio. Aš, laimei, turiu verslą. Kertu nendres ir darau iš jų stogus. Lengvi pinigai! Naujus metus sutikau Brazilijoje. Žinai, ką tau pasakysiu? Brazilijoje dabar, tikriausiai, labai gera.
63 valandos. Juodoji Tania
Suboticoje, biliardinėje į kairę nuo stoties pabėgėliai kraunasi mobiliuosius. Prie žalio stalo du sirai ir du pakistaniečiai. Kaip niekur nieko stumdo kamuolius. Įprasti atsakymai: einu mėnesį, išleidau 5 tūkstančius, noriu dirbti, draugas Olandijoje, pusbrolis Vokietijoje... Ir staiga pakistanietis supyksta:
– Nori mane suprasti? Tu europietis? Kodėl tu tada čia? Tu atvažiuok į Kašmyrą. Ten indų kareiviai nužudė mano šeimą. Važiuok! Pabūk manimi!
Jį ramina. Norėdamas užglaistyti įspūdį, siras sako teisingus žodžius:
– Vokietijoje mes norime daug ir sąžiningai dirbti…
Paistalai. Bėgama juk ne kur – bėgama iš.
Sugėdintas atsisėdu prie baro. Ir čia – sutapimas, stebuklas, likimo dovana.
– O jūs…
– Tania, barmenė.
– Bet jūs...
– Iš Afrikos, kaip matote. Iš Pietų Afrikos Respublikos. Tėvas – serbas, dirbo ten inžinieriumi. Ir štai. Suboticoje 27 tautybės. Puikiai įsiliejau. O jūs?
– Ženia, rašytojas. Iš Rusijos. Ėjau su pabėgėliais. Tris dienas, 500 kilometrų. Mano eksperimentas baigtas, jų gyvenimas tęsiasi. Galima man kavos?
– Kam visa tai?
– Noriu suprasti juos. Pakartoti jų kelią. Po to – reportažas. Apie juos, ir apie jus, ir apie mus. Pabaigoje užsiminsiu, kad mes niekuo nesiskiriame. Kad visi mes svečiuojamės vieni pas kitus. Ir taip toliau. Panašus humanizmas.
– Nereikia užuominų. Geriau sakyti tiesiai. Žmonės juk nenuovokūs. Daug metų gyvenu Europoje ir gerai pamenu paskutinį karą. Visi tada buvo labai nenuovokūs. O štai ir kava.
68 valandos. Būti pabėgėliu
Kelionės pabaigoje esu nešvarus ir gerokai apžėlęs. Belgrado stotyje – ten, kur tūkstančiai ir toliau miega ant žemės ir palapinėse – mažas berniukas sako serbiškai:
– Eik namo, pabėgėli.
Mama pliaukšteli jam per pakaušį, o aš pasikasau barzdą ir iš tiesų nueinu šalin. Kišenėje turiu savo laimingą bilietą – raudoną pasą šalies, kurioje kol kas nėra karo. Bet vis tiek iš įpročio skaičiuoju valandas – kiek dar jų liko.