Straipsnyje akcentuojami pastarieji metai.
Tyrime teigiama, kad netgi aukšto rango Rusijos užsienio reikalų ministerijos darbuotojai nedalyvavo rengiant vadinamuosius Rusijos reikalavimus dėl saugumo garantijų, įteiktus 2021 m. gruodžio mėnesį, skelbia svoboda.org.
Nors šis de facto ultimatumas buvo paskelbtas užsienio reikalų ministerijos vardu, iš tikrųjų jis buvo parengtas Kremliuje. NATO šalių nenoras įgyvendinti reikalavimus, t. y. atsisakyti Aljanso plėtros planų, V. Putinui tapo vienu iš pretekstų pradėti invaziją į Ukrainą, rašoma straipsnyje.
Likus keletui mėnesių iki Rusijos reikalavimų paskelbimo, Vakarų diplomatai pastebėjo pasikeitusį Rusijos diplomatų elgesį. Pavyzdžiui, Rusijos užsienio reikalų viceministro Sergejaus Riabkovo elgesys 2021 m. spalio mėnesį Maskvoje įvykusių derybų metu „šokiravo“ Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) valstybės sekretoriaus pavaduotoją Victorią Nuland, rašo BBC, cituodama šaltinius, šią istoriją išgirdusius iš pačios V. Nuland lūpų.
S. Riabkovą ir kabinete buvusį gynybos viceministrą Aleksandrą Fominą ji apibūdino kaip „robotus su dokumentais“, neva jie „vedė diskusiją žmonėms, kurių nebuvo kabinete“, kaip tvirtinama, iš lapo skaitydami Kremliaus reikalavimus. O juk Amerikos diplomatai S. Riabkovą pažinojo kaip „praktišką ir ramų derybininką“.
Ženevoje dirbęs diplomatas Borisas Bondarevas, atsistatydinęs protestuodamas prieš Rusijos agresiją, papasakojo, kaip 2021 m. gruodžio mėnesį buvo sureaguota į Rusijos reikalavimus dėl „saugumo garantijų“: nustebo ne tik juos gavę Vakarų valdininkai, bet ir Rusijos užsienio reikalų ministerijos darbuotojai. Apie rengiamą dokumentą nieko nežinojo ir B. Bondarevo viršininkas.
„Skambina, ilgai kažką aiškinasi. Galiausiai paaiškėja, kad dokumentas atkeliavo iš Kremliaus, kad užsienio reikalų ministerijoje niekas net neuždavė klausimų! Visi pasakė: „Supratome! Vykdysime!“ Mes mažyčiai žmogeliai, nuo mūsų niekas nepriklauso, kaip pas mus sakoma.“
S. Riabkovas ir A. Fominas 2022 m. sausio 10 d. Ženevoje derėjosi su JAV atstovais. Derybų metu, kaip tvirtina B. Bondarevas, jie elgėsi gana agresyviai. „Mums reikia Ukrainos! Be Ukrainos niekur nevažiuosime!“ – neva reikalavo jie.
Tuo tarpu, anot BBC šaltinių, Vakarų pademonstruotas noras derėtis dėl strateginio stabilumo, kaip atsakas į Rusijos ultimatumą, „maloniai nustebino“ Rusijos diplomatus, kurie buvo pasiruošę susitarti su Vakarais, bet „V. Putinas nusprendė kariauti, o bendravimas su NATO, pasirodo, tebuvo dūmų uždanga“.
„Tada paveikti V. Putiną pasitelkus diplomatus jau nebuvo įmanoma“, – pažymi BBC.
Didžioji straipsnio dalis skirta nušviesti, kaip Rusijos užsienio reikalų ministerija palaipsniui neteko įtakos ir savarankiškumo valdant V. Putinui.
Kaip sakė aukštas pareigas Baltuosiuose rūmuose užėmęs valdininkas Benas Rhodesas, V. Putinas palaipsniui įtikėjo „Vakarų piktais kėslais“ ir „įžengė į išties tamsią pusę, iš kurios nesirengia sugrįžti“, o Rusijos diplomatija tapo viso labo Kremliaus jėgos politikos priedu.
Diplomatai patvirtino, kad pirmaisiais V. Putino prezidentavimo metais Rusijoje iš tikrųjų buvo aptarinėjamas įstojimo į NATO klausimas. Tuo tarpu užsienio reikalų ministerija tam tikrų klausimų atžvilgiu užėmė netgi konservatyvesnę poziciją nei Kremlius. Tačiau nuo 2007-ųjų V. Putino požiūryje į Vakarų šalis atsirado negatyvių tendencijų. Net susitikimų su Vakarų lyderiais metu Rusijos prezidentas jiems išdėstydavo savo „pasaulio suvokimą“ ir savo pretenzijas, o ne bandydavo susitarti dėl bendradarbiavimo.
Kaip tvirtina B. Rhodesas, vieno tokio susitikimo metu V. Putinas buvusiam JAV prezidentui Barackui Obamai pareiškė esąs įsitikinęs, kad Amerika bando jį nuversti ir kad Vašingtonui niekaip nepavyks pakeisti jo nuomonės.
Straipsnyje teigiama, kad 2012 metais V. Putinui grįžus į prezidento postą, ėmė keistis ir Rusijos užsienio reikalų ministerijos kalba – tai aiškiai matyti iš ministerijos atstovės spaudai Marijos Zacharovos viešų kalbų. Pamažu agresyvus bendravimo stilius tapo norma daugeliui paprastų diplomatų, sako B. Bondarevas. Toks bendravimo stilius esą pirmiausia skirtas Rusijos vidaus auditorijai.
Kaip rašo BBC, Rusijos užsienio reikalų ministerija galutinai buvo nušalinta nuo sprendimų priėmimo po 2014 metų įvykių Ukrainoje. To rezultatas buvo tas, kad užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas sužinojo apie invaziją į Ukrainą likus vos kelioms valandoms iki jos pradžios.
Tai, kad, nepaisant užsienio politikos departamento „degradacijos“, diplomatai beveik nepalieka valstybės tarnybos, BBC pašnekovai aiškino įpročio jėga ir drąsos stoka. „Šie žmonės pakankamai protingi, bet jiems trūksta drąsos ką nors daryti“, – Rusijos diplomatus apibūdino B. Rhodesas.
