Žmonės, užėmę administracijos pastatus (tiek vietiniai, tiek gastrolieriai iš Rusijos) Donecke, Luhanske ir kituose miestuose skandavo „Rusija“ ir mojavo Rusijos Federacijos trispalvėmis.
„Liaudies respublikų“ paskelbimas jiems atrodė tik pereinamasis etapas, vedantis į galutinį atidūrimą Rusijos Federacijos sudėtyje. Tik Krymo scenarijus nepasikartojo, prasidėjo karas, o vadinamosios „Luhansko liaudies respublika“ ir „Donecko liaudies respublika“ įgijo labai keistą statusą: jų suvereniteto nepripažįsta net Maskva, o visos pastangos „įkurti liaudies respublikų atstovybes“ Europos šalyse – grynų gryniausia butaforija vietos politinių marginalų teritorijoje, rašo delfi.ru.
Šiandien nemaža dalis okupuotojo Donbaso gyventojų turi net tris pasus. Ukrainos – gautą dar iki karo. Kai kas jį saugo „dėl visa ko“, o daugumai jis reikalingas keliaujant į Kijevo kontroliuojamą teritoriją: aplankyti giminaičių, įsigyti deficitinių prekių, atsiimti pensiją (Ukraina moka pensijas visiems okupuotame Donbase gyvenantiems pensininkams).
Vietinį – „respublikos“ vėliavos spalvų. Tai jokios teisinės galios neturintis dokumentas, kurį vietos administracija išduoda be pernelyg didelio entuziazmo, bet, kai ateina laikas keisti (gauti) naują dokumentą, pasirinkimo kaip ir nėra, tad tenka tapti nepripažintos teritorijos „piliečiu“.
Na ir Rusijos – iš pradžių jis buvo savotiškas specialaus statuso patvirtinimas privilegijuotiems, jį gaudavo tik nusipelnę separatistai ir kiti pasižymėję funkcionieriai. Praktiškai tokio dokumento esmė ta, jog jis suteikia galimybę sklandžiai persikelti į Rusiją, ten legaliai gyventi ir dirbti. Daugumai depresyvaus, akyse nykstančio okupuoto Donbaso gyventojų tai paprasčiausiai savotiškas bilietas į vieną pusę.
Tik per pastaruosius dvejus metus „rusiškos pasportizacijos“ tempai okupuotame Donbase pastebimai išaugo. Visose biudžetinėse organizacijose imta kone priverstinai reikalauti Rusijos pilietybės. Kuo labiau artėjo rinkimai, tuo tokių pasų paklausa buvo didesnė.
Donecke gyvenantis tinklaraštininkas iš Ukrainos Denisas Kazanskis pasidalijo momentinėmis nuotraukomis susirašinėjimų, kuriuose studentai iš „Donecko liaudies respublikos“ buvo verčiami registruotis internetiniam balsavimui Rusijos Valstybės Dūmos rinkimuose per sistemą SNILS.
Vertinant pagal rinkimų dividendus, okupuotasis Donbasas – tik lašas jūroje. Tiksliai suskaičiuoti gyventojų skaičių ten praktiškai neįmanoma. Remiantis Rytų teisių gynimo grupės skaičiavimais, vasaros pabaigoje ten Rusijos Federacijos pasą gavo beveik 700 tūkst. žmonių.
Jeigu tikėtume Rusijos prezidento žmogaus teisių tarybos nario ir vykdomojo agentūros „Rossija sevodnia“ vadovo Kirilo Vyšinskio turimais duomenimis, Rusijos Federacijos parlamento rinkimuose nuotoliniu būdu balsavo daugiau nei 150 tūkst. Donbaso gyventojų, turinčių Rusijos pasus. Dar dalis žmonių balsavo Rostovo srityje.
Tam rinkimų metu buvo suorganizuoti 835 autobusai ir 12 papildomų traukinių reisų. Bet kokiu atveju, net ir mobilizavus visas pastangas, šios teritorijos sudaro vos dešimtąsias dalis procento, o tai mažiau nei statistinė paklaida. Nei valdančiajai „Vieningajai Rusijai“, nei juo labiau kuriai nors kitai politinei Rusijos jėgai okupuotas Donbasas neįdomus.
Rusija 2016 metais į savo rinkimus įtraukė Padniestrę, Abchaziją ir Pietų Osetiją. Ten jau seniai išdalinti tūkstančiai rusiškų pasų, ir balsavimai, nepaisant Kišiniovo ir Tbilisio prieštaravimų, vyksta iš peties – steigiamos rinkimų komisijos, veikia balsavimo apygardos.
Okupuotame Donbase pasielgta kiek kitaip. Ten balsavo arba internetu, arba vyko į „ekskursiją“ į Rostovo sritį. Pagal visus požymius tai ne kas kita, o įvaizdžio akcija: apie savivaldą paskelbusių respublikų gyventojams norima parodyti, kad „Rusija savų nepalieka likimo valiai“.
Balsavimas Rusijos Federacijos parlamento rinkimuose minėtųjų teritorijų gyvenimui jokių pokyčių neatneš, bet suteikia galimybę paso su dvigalviu ereliu turėtojams pasijusti Rusijos dalimi, užmegzti kažkokį emocinį ryšį, bent teoriškai tapti Rusijos Federacijoje vykstančių procesų dalimi.
Nepripažintose teritorijose gyvenantys žmonės puikiai supranta, kad šį vietinį fiktyvų suverenitetą garantuoja Rusija, todėl eina balsuoti už „taiką ir stabilumą“, apie ką trimituoja Rusijos skleidžiama propaganda.
Dar vienas motyvas – paerzinti šalį, nuo kurios laikinai atriektos teritorijos. Gruzija, Moldova ir Ukraina viešai deklaruoja, jog okupuotose žemėse rengti rinkimų į Rusijos valdžios organus – nedovanotinas akiplėšiškumas.
Tarptautinės bendruomenės reakcija gana nuosaiki: Europos Sąjungos atstovai iš esmės kalba apie rinkimų pažeidimus per Rusijos Federacijos parlamento rinkimus ir smerkia sprendimą organizuoti rinkimus Kryme bei Donbase. Ar toks pasmerkimas duos kokių nors konkrečių rezultatų – balsavimo, o iš esmės ir naujos Dūmos, nepripažinimą – klausimas lieka atviras. Kiekviena šalis tai spręs savarankiškai. Vargu, ar verta laukti didelio masto boikoto ir sankcijų.
Visgi Kijevas pasirengęs imtis sankcijų. Jas jau anonsavo Ukrainos saugumo tarybos sekretorius Aleksejus Danilovas.
„Mes įsitikinę, kad tose teritorijose (turimi omenyje Krymas ir Donbasas) Rusijos Federacija neturi teisės organizuoti savo balsavimo. Todėl visi šiame procese dalyvaujantys – rinkimų apygardų komisijų nariai, agitatoriai, kandidatai, stebėtojai – atsidurs mūsų šalies sankcijų taikinyje. Šiandien sudarėme pirmąjį tokių asmenų sąrašą. Visiems be išimties jau artimiausiu metu prezidento dekretu bus pritaikytos mūsų teisės lauke esančios sankcijos“, – pareiškė jis.
Sankcijų sąraše jau 53 teritorinių rinkimų komisijų nariai, 33 kandidatai į Rusijos Federacijos Valstybės Dūmą, artimiausiu metu sąrašas bus išplėstas. Į jį patekusiems asmenims draudžiama atvykti į Ukrainą, jie netenka teisės jos teritorijoje naudotis turtu.
O tuo metu prorusiškos jėgos Ukrainoje ir toliau dėl visko kaltina Kijevą. Jis įgarsina mintį, esą, okupuotojo Donbaso gyventojai Rusijos Federacijos Valstybės Dūmos rinkimuose balsuoja dėl labai paprastos priežasties – nes negali dalyvauti Ukrainos politiniuose procesuose.
Tai gana sena dainelė apie tai, kad reikia „išgirsti Donbasą“ ir sėsti prie derybų stalo su neteisėtų darinių lyderiais, prileisti juos prie visos Ukrainos valdžios organų ir pradėti federalizacijos procesą.
Tą daryti be užuolankų siūlo ir Kremlius. Aišku, Kijevas tokią galimybę neigia. Atsakydama Maskva, nepaisant visų įtikinėjimu ištikimybe Minsko susitarimų formatui, demonstruoja konflikto įšaldymo kursą pagal Padniestrės scenarijų.
Šiandien okupuotasis Donbasas su Rusija susijęs karinės, humanitarinės ir finansinės pagalbos bambagysle. Viskas respublikose: nuo švietimo programų mokymo įstaigose iki valiutos („Luhansko liaudies respublikoje“ ir „Donecko liaudies respublikoje“ oficiali valiuta – Rusijos rublis) – unifikuota su Rusijos Federacija.
Pasų išdavimas ir raginimas dalyvauti parlamento rinkimuose – dar vienas „trumpo pavadėlio“ politikos elementas. Pagrindinis tikslas ir toliau išlieka maksimaliai atitolinti okupuotas teritorijas nuo „motininių“, pririšti prie savęs ir iki negalėjimo apsunkinti reintegracijos procesus galimo grąžinimo atveju.
Visa tai dešimtmečius tęsiasi Padniestrėje ir Kaukaze. Tokių planų Kremliaus politikos technologijų ekspertai turi ir Donbaso „respublikoms“.
