Vos prieš dvi savaites didžiausia pasaulyje komunalinių paslaugų firma „China's State Grid“ pranešė investuojanti į keletą kompanijų Australijoje. Be to, Kinija žengia į kino pramonę. Naujoji JAV kino teatrų tinklo „AMC“ savininkė „Wanda“ taip pat yra Kinijos bendrovė.
Kinijos firmos turi gauti vyriausybės leidimus užsienio investicijoms, mat valstybė kontroliuoja kapitalo judėjimą už savo sienų ribų. Tačiau tai retai tampa problema, jeigu užsiimate tuo, kam pritaria Kinijos vyriausybė – maisto, technologijų ir panašiu verslu. Kitaip tariant, jeigu kokia nors Kinijos bendrovė užsimanytų įsigyti milžiniškus visureigius gaminančią „Hummer“, tam nebūtų pritarta.
Tiesą sakant, Kinijos vyriausybė skatina kuo daugiau užsienio investicijų, nes tai yra 2000 metais startavusios politikos „Going Global“ dalis. Jos tikslas – sukurti tarptautines bendroves, ypatingą dėmesį skiriant toms sritims, kurios yra svarbios Kinijos ekonomikos plėtrai.
Jei firmos padeda Kinijai diversifikuoti investicijas, jos už tai gauna finansinės naudos. Štai kodėl įmonėms, kurios pasiekia šių tikslų, Kinijos valstybė, pasinaudojusi savo užsienio valiutos atsargomis, gali pasiūlyti pagalbą finansuojant sandorius.
Vienas būdas kurti tarptautines korporacijas – pirkti jau egzistuojančias kompanijas, ypač patikimus prekės ženklus, mat Kinijos bendrovės viliasi, kad su šiais vardais siejama gera reputacija persiduos ir joms. Garsiausias to pavyzdys – „Lenovo“ įsigytas IBM asmeninių kompiuterių verslas bei IBM prekės ženklo naudojimas penkerius metus. Šiuo žingsniu buvo siekiama, kad „Lenovo“ taptų kokybe garsėjančio pasaulinio prekės ženklo sinonimu.
Vis dėlto toks sandoris susiduria ir su tam tikrais sunkumais. Vienas svarbiausių – parduodamos įmonės paprastai nėra pačios sėkmingiausios. Taigi, ką tokios bendrovės kaip „Lenovo“ mėgina padaryti – pagaminti produktą pigiau.
Tipiška Kinijos susijungimo ir įsigijimo strategija neatsiejama nuo išlaidų mažinimo. Be to, produktą galima parduoti didesnei rinkai. Kinas savininkas gali pasiūlyti vartus į vieną didžiausių vartotojų rinkų pasaulyje. Tai gali būti veiksminga, tačiau nėra savaime suprantamas dalykas.
Pasitikėjimo vertė
Niekur prekės ženklo ir kokybės svarba nėra akivaizdesnė nei maisto produktų srityje. „Shuanghui International“ reputacija nukentėjo jos produktuose aptikus uždraustos cheminės medžiagos, klenbuterolio, dėl kurio mėsa tampa liesesnė. Tai gali būti atsakymas, kodėl Kinijos kompanija pasiūlė 34 dolerius (apie 90 litų) už „Smithfield Foods“ akciją – tai daugiau nei trečdaliu viršija akcijų vertę prieš paskelbiant siūlomą kainą.
Žinoma, kiauliena yra pagrindinis kinų maistas, o šaliai darantis turtingesne, mėsos suvartojimas augs, taigi, augimo potencialas nemenkas.
Turint omenyje, kad išorinės investicijos į kokybę ir prekės ženklus yra svarbi Kinijos ekonomikos augimo dalis, tai neilgam liks didžiausiu sandoriu.
Tai ar Kinija superka pasaulį? Na, ne visai.
Kinija vis dar sulaukia daugiau investicijų nei pati investuoja užsienyje. Vis dėlto Kinijos vykdomi didelių bendrovių kontrolinių akcijų paketų įsigijimai, tokie kaip šie, ir toliau neabejotinai bus minimi tarp svarbiausių įvykių.