Laikai Rusijoje dar niekada nebuvo tokie panašūs į tuos prieš devintojo dešimtmečio pradžią, kol šalį nušvietė pirmieji „Glasnost“ spinduliai, kaip dabar. Saugojimas nuo priešo, išorės ir vidaus, tampa kasdienybe. Nuolat sunerimusi visuomenė – būtina sąlyga aukštiems prezidento Vladimiro Putino reitingams. Ir niekas nevaidina tokio svarbaus vaidmens kuriant reikalingą atmosferą kaip Vladislavas Surkovas. „Project Syndicate“ analizuoja jo veiklą ir metodus.
2011–2013 metais V. Surkovas buvo Rusijos ministro pirmininko pavaduotojas. Šiuo metu jis yra oficialus V. Putino patarėjas užsienio politikos klausimais, tačiau iš tiesų jis – pagrindinis režimo propagandistas. V. Surkovui priskiriamas „valdomos demokratijos“ idėjos sukūrimas, jis vaidino lemiamą vaidmenį kurstant Abchazijos ir Šiaurės Osetijos atsiskyrimą nuo Gruzijos. O vėliau V. Surkovas tapo už Rusijos invazijos į Ukrainą ir Krymo aneksijos slypinčia diriguojančia ranka, skatindamas jausmingas žiniasklaidos kampanijas, kurios nulėmė beveik visuotinį visuomenės palaikymą šiems Rusijos veiksmams.
V. Surkovas – žmogus, labiausiai atsakingas už proputiniškų jausmų skatinimą. Šis reiškinys vis labiau panašėja į Josifo Stalino asmenybės kultą. Iš Čečėnijos kilęs V. Surkovas, kaip ir J. Stalinas, yra apsėstas karinio įsitraukimo į Kaukazą idėjos. Jam vadovaujant Kremliaus komunikacinės strategijos centru tapo suvokimo, kad Vakarai nori sunaikinti Rusiją, palaikymas. Konfliktas Ukrainoje buvo įrėmintas kaip atsinaujinusi kova su fašizmu ir tikro, ne vakarietiško Rusijos identiteto gynyba. Tariama grėsmė Rusijai buvo pabrėžta per 70-ąsias Antrojo pasaulinio karo pabaigos metines: visoje Maskvoje reklaminiai stendai taikėsi priminti rusams aukas, kurių pareikalavo pergalė.
Kaip ir nacių propagandistas Josephas Goebbelsas, V. Surkovas pernelyg nesirūpina dėl faktų. Kremliaus žinutės esmė – emocijos, jos yra tie saitai, sujungiantys V. Putiną su jo piliečiais. Štai kodėl neseniai išsiskyrusį V. Putiną, kuris, pasak gandų, turi vaikų su buvusia gimnastikos čempione, vaizduoja kaip konservatyvių vertybių įsikūnijimą, šalia kurio nuolat būna Ortodoksų bažnyčios patriarchas. Kremliaus kampanija prieš homoseksualių asmenų teises užtikrino Bažnyčios paramą, tuo pačiu primindama paprastiems rusams, kad valstybė akylai stebi jų gyvenimus.
Šiandien Rusijos propaganda apima tipišką sovietinį stilių ir kruopščiai išvystytą techniką. Nevyko masiniai valymai, tebuvo keletas didelių protestų. Vakarietiškos vertybės puolamos, tačiau vakarietiškų prekių nebuvo vengiama. Dažnas vaizdas Rusijoje – prabangus vokiškas automobilis, ant kurio užklijuotas lipdukas, primenantis Antrojo pasaulinio karo šlovę: „Į Berlyną“ ar „Ačiū, seneli, už pergalę, ačiū, senele, už tvirtas kulkas“.
Per pastaruosius du dešimtmečius rusai galėjo be apribojimų vykti į užsienį. Šiandien panašu, kad daugelis šios teisės gali netekti. Praėjusį mėnesį Kremlius perspėjo šalies piliečius, kad JAV „medžioja“ į užsienį išvykusius rusus. Keletas rusų iš tiesų buvo suimti ir išduoti JAV, pavyzdžiui, ginklų prekeivis Viktoras Butas, nuteistas už pagalbą teroristams, ar vagyste apkaltintas programišius Vladimiras Drinkmanas. Paprastiems rusams nėra jokios grėsmės, tačiau V. Surkovo kampanija tuo pasinaudodama daro gilų poveikį.
V. Surkovas mieliau ne rizikuoja susilaukti pajuokos dėl sovietų propagandistams būdingų teiginių, kad Rusijos ekonomika vieną dieną pralenks Vakarus, o virpina gilesnę ir saugesnę emociją – baimę. Kad ir ką rusai begalvotų apie šalies ekonominę negalią, jie yra įtikinti, kad be V. Putino viskas bus žymiai blogiau.
Ir rusai visa tai priima. Prieš keletą metų rodėsi, kad kas dešimtas asmuo segi baltą kaspiną, protesto prieš V. Putiną simbolį. Šiandien susidaro įspūdis, kad kas trečias rusas segi Georgijaus juostelę, lojalumo Kremliui simbolį. Neįsisegę juostelės gali tikėtis, kad bus nelabai mandagiai paklausti, kodėl to nepadarė.
Tai klastinga ir efektyvi strategija, marginalizuojanti atsiskyrėlius ir sukurianti beveik visuotinio palaikymo režimui įspūdį. Žmonės neretai įsisega Georgijaus juostelę ne todėl, kad yra dideli V. Putino gerbėjai, bet baimindamiesi išsiskirti iš kitų.
Šių mažų pasidavimų dėka tokie žmonės kaip V. Surkovas galiausiai laimi. Lojaliais apsimetantys piliečiai sukuria konformizmo kultūrą. Nuslopinus disidentus, piliečių lojalumo kilmė tampa nebesvarbi. Kaip ir J. Goebbelsas, V. Surkovas supranta, kad, kuomet viešas gyvenimas ir privatūs pasisakymai paverčiami teatru, nebelieka skirtumo tarp pasirodymo ir realybės.
