Tuo tarpu už 100 kilometrų nuo Maskvos esančiame Možaisko mieste taip pat minima gegužės 9-oji. Rusijoje šią dieną priimta vadinti švente. Provincijos realybėje Pergalės diena virsta į šventę su dainomis ir šokiais, kurioje Antrojo pasaulinio karo išgyvenimas įgyja naujų reikšmių. Vietoj gedulo ir atminimo – triumfuojantis patriotizmas ir savo karinės galios garbinimas.
Centrinės Možaisko gatvės uždarytos. Per tuščią miestą arklių ir ponių traukiamais vežimais vėžinami vaikai, visur kepa ir parduoda šašlykus, cukraus vatą ir balionus. Visi praeiviai prisisegę Georgijaus juosteles – į švarko atlapus, ant rankovių, jos įpintos į kasas, pritvirtintos prie galvos apdangalų ar rankinių, pririštos prie automobilių antenų, pritaisytos prie parduotuvių iškabų. Žmogus be juodai oranžinės juostelės atrodo keistai.
„Su švente“, – taria vienas kitam jauni, vos trisdešimt perkopę žmonės. Šventė – būtent tai vyksta centrinėje Možaisko aikštėje, kurioje stovi „Didžiojo Tėvynės karo“ kariams skirtas paminklas. Priešais paminklą – improvizuota scena. Pasirodo liaudies ansamblis. Tautinius kostiumus vilkintys vyrai ir moterys dainuoja liaudies dainas, pritariant balalaikai ir armonikai. Dainos nelabai susijusios su karu: pagrindinė jų tema – meilė. Liaudies ansamblį pakeičia vaikų šokių ansamblis – vaikai dėvi kazokų kostiumus. Šokiai, dainos, vėl šokiai.
Pirmojoje žiūrovų eilėje geriausiose vietose sėdi vyresnio amžiaus žmonės – karo veteranai, prie krūtinės prisisegę ordinus ir medalius. Šalia jų – paprasti pensininkai, daugelis jų gimė jau po 1945 metų ir Antrojo pasaulinio karo nepatyrė, tačiau į juos žvelgia su tokia pagarba, tarsi ir jie būtų veteranai.
„Mūsų kariuomenė – pati stipriausia, mūsų kariuomenė – pati drąsiausia, mūsų kariuomenė – pati geriausia“, – dainuoja vaikų choras.
„Dėl tėvynės, garbės ir šlovės negailime nei savęs, nei priešo“, – atsklinda nuo scenos.
„Tai šiek tiek liūdna, tačiau džiugi šventė“, – į mikrofoną sako koncerto vedėja.
Žmonės džiūgauja, ploja katučių, aplink scena laksto vaikai, kai kurie jų dėvi kamufliažinę aprangą, ant jų galvų – sovietinių kareivių kepurės, rankose – žaisliniai šautuvai. Vaikai juokiasi, džiaugiasi ir šoka pagal muziką. Stambus vyriškis stovi apsitempęs sportinius marškinėlius, ant kurių pavaizduotas kimono apsivilkęs Vladimiras Putinas ir puikuojasi užrašas, tvirtinantis, kad rusams Vakarų sankcijos nebaisios.
Šalia zigzagais vaikšto išgėręs vyras su sovietinio kario kepure ir Georgijaus juostele. Jis prieina prie minioje sėdinčio senuko. „Kaip tu, seniok?“, – klausia vyriškis. „Eik iš čia, nedaryk gėdos Georgijaus juostelei“, – arogantiškai atšauna senukas.
Tarp žiūrovų yra daug tokių keistų jaunų vyrų, vilkinčių kamufliažinę aprangą, su sovietinio kario kepurėmis ir Georgijaus juostelėmis. Jie vaikštinėja taip didžiuodamiesi, tarsi patys ką tik būtų grįžę iš fronto su pergale. Tačiau iš jų sudėjimo sunku pasakyti, ar jie apskritai buvo kariuomenėje. Militaristinis stilius, kamufliažas, parodomasis patriotizmas ir Georgijaus juostelės tiesiog tapo šiandieninės rusiškos kultūros dalimi. Herojiškas „žaliųjų žmogeliukų“, Krymo aneksijoje dalyvavusių Rusijos karių, įvaizdis ne mažiau populiarus nei „Didžiojo Tėvynės karo“ dalyvio įvaizdis. Dalyvavimas kariniuose veiksmuose tampa dingstimi didžiuotis, džiaugtis ir švęsti.
